Siunčiami duomenys...

 

Galimybė mokesčius išieškoti be ginčo

  • Vakarai LT
  • 2006, gruodžio 04, 10:09
  • 24965 peržiūrėjo
  • 4 komentavo
juristas_06_12

Vertinant galiojančią mokesčių administravimo procedūrų visumą, „nepatraukliausia“ procedūra mokesčių mokėtojo požiūriu laikytinas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas.

Mokesčių administravimo įstatyme (toliau vadinama – MAĮ) nustatytos skolos išieškojimo taisyklės daugiausia atitinka civilinio proceso tvarka atliekamą vykdymo procesą, kuris taip pat nėra maloniausia procedūra įsiskolinusiam asmeniui.

Visgi būtent mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo reglamentavimas turi tam tikrą specifiką, kurią lemia nelygi mokesčių teisinių santykių dalyvių padėtis. Šiame straipsnyje pabandysime bendrais bruožais apžvelgti mokestinės nepriemokos išieškojimo procesą, šiek tiek palyginti Lietuvoje galiojančią sistemą su užsienio praktika ir atkreipti dėmesį į pagrindinius dalykus, kurie galėtų sušvelninti šios mokesčių administravimo procedūros taikymo neigiamą poveikį mokesčių mokėtojui.

 

Teisės išieškoti atsiradimas

 

MAĮ 40 straipsnis, reglamentuojantis mokesčių mokėtojo pareigas, kaip vieną pagrindinių įvardija pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Mokestinės prievolės apibrėžimas pateiktas minėto įstatymo 2 straipsnyje. Vienas iš kertinių jos elementų yra mokesčių mokėtojo pareiga laiku sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas į biudžetą mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto poįstatyminio teisės akto nustatytu terminu.

Atskirų mokesčių sumokėjimo terminus nustato atitinkamų mokesčių įstatymai. Tuo tarpu MAĮ nustato tik vieną terminą – patikrinimų metu papildomai apskaičiuotų mokesčių, priskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumokėjimo datą (81 str. 2 d.). Nurodytos sumos turi būti sumokamos per 20 dienų nuo atitinkamo sprendimo, kuriuo mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojami mokesčiai ar su jais susijusios sumos, įteikimo mokesčių mokėtojui dienos.

Kaip tik minėtų terminų pasibaigimas yra atskaitos taškas, nuo kurio prasideda laikotarpis, kuriam pasibaigus mokesčių administratorius įgis teisę priverstinai, ne ginčo tvarka išieškoti mokesčių mokėtojo įsiskolinimą biudžetui. Ši mokesčių administratoriaus teisė neatsiranda tą pačią akimirką, kai pasibaigia atitinkamų sumų sumokėjimo terminas, todėl suskubus imtis atitinkamų priemonių galima išvengti nepageidaujamų neigiamų pasekmių dėl priverstinio išieškojimo procedūrų taikymo. Išimtimi laikytina tik muitų sritis – tiesiogiai Lietuvoje taikomas 1992 m. spalio 12 d. Europos Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), įpareigoja muitinę imtis neatidėliotinų išieškojimo priemonių nedelsiant, o MAĮ 14 str. 6 dalyje nurodyta, kad muitai pagal šį įstatymą administruojami tiek, kiek jo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.

Taigi vienu iš atvejų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo teisė kyla po 20 dienų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai mokesčių mokėtojas laiku nesumokėjo jo paties deklaruoto mokesčio arba pažeidė jau minėtą MAĮ 81 str. 2 dalyje nustatytą terminą.

Reikia paminėti, kad aptariamame procese gan svarbus vaidmuo tenka oficialiai patvirtintos formos raginimo mokestinę prievolę įvykdyti geruoju dokumentui. Jis privalomai siunčiamas mokesčių mokėtojui, kai įstatyme nurodytais pagrindais išieškojimo procedūros nebuvo pradėtos arba buvo sustabdytos, tačiau su tuo siejamos faktinės aplinkybės pasikeitė, t. y.:

1) kai neapskundžiamas centrinio mokesčių administratoriaus, Mokestinių ginčų komisijos ir teismo sprendimas mokestiniame ginče arba priimtas sprendimas yra galutinis;

2) mokesčių administratorius nepatenkina mokesčių mokėtojo prašymo atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą;

3) nutraukiama mokestinės paskolos sutartis.

Raginime nurodomas terminas, per kurį mokesčių mokėtojas gali savanoriškai įvykdyti mokestinę prievolę, – per 20 dienų nuo šio dokumento įteikimo mokėtojui dienos. Pasibaigus raginime nurodytam terminui, mokesčių administratorius taip pat įgyja teisę jame nurodytas sumas išieškoti priverstinai. Atkreiptinas dėmesys, kad kitais nei nurodytieji atvejai siųsti šio dokumento mokesčių administratorius neprivalo, todėl raginimo nereikėtų painioti su rašytiniais ar žodiniais priminimais apie pareigą sumokėti mokesčius. Šie švelniųjų išieškojimo priemonių instrumentai jokios teisinės reikšmės priverstinio išieškojimo teisės atsiradimo momento nustatymui neturi.

Praktikoje pasitaiko, kad mokesčių mokėtojas pateikia patikslintą tam tikro mokesčio deklaraciją arba ją pateikia pavėluotai. Tuo atveju, jei atitinkamų mokesčių sumokėjimo terminai jau yra pasibaigę, mokesčių administratorius mokestinę nepriemoką privestinai išieškoti gali kitą dieną po šių deklaracijų pateikimo dienos.

Taigi reikėtų atminti, kad pagal MAĮ 105 straipsnį paprastai mokesčių administratorius gali pradėti įgyvendinti suteiktus įgalinimus priverstinio išieškojimo srityje po 20 dienų, kai pasibaigia įstatyme nurodyti mokesčių ir su jais susijusių sumų sumokėjimo terminai arba kai mokesčių mokėtojui yra įteikiamas raginimas įvykdyti mokestinę prievolę geruoju. Teisė priverstinai išieškoti nedelsiant atsiranda tuomet, kai išieškotini muitai arba pavėluotai deklaruojamas ar tikslinamas mokestis, kurio sumokėjimo terminas yra pasibaigęs.

 

Priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymas

 

Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo atvejus nustato MAĮ 110 straipsnis. Išieškojimo procedūros privalomai yra stabdomos dviem atvejais:

1) mokesčių mokėtojas inicijuoja mokestinį ginčą, tai yra nesutikdamas su mokestinio patikrinimo rezultatais paduoda skundą dėl papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų;

2) su mokesčių mokėtoju sudaroma mokestinės paskolos sutartis, pagal kurią atidedamas arba išdėstomas mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas.

Pastarojo išieškojimo sustabdymo pagrindo taikymo tikslingumas yra savaime suprantamas.

Kalbant apie pirmą privalomo išieškojimo sustabdymo pagrindą, paminėtini du aspektai. Viena vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad išieškojimo procedūras sustabdo ne bet kokio, tačiau tik skundo mokestiniuose ginčuose pateikimas. Mokestinių ginčų apibrėžimas pateiktas MAĮ 2 straipsnyje – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Kita vertus, reikėtų atminti, kad skundo mokestiniame ginče padavimas, remiantis MAĮ 110 straipsniu, nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones – areštuoti turtą, taikyti priverstinę hipoteką, taip pat viso mokestinio ginčo proceso metu skaičiuoti delspinigius už ne laiku sumokėtą mokestį.

Išieškojimo procedūros automatiškai nėra stabdomos, jei skundas susijęs su kitokių mokesčių administratoriaus ar jo pareigūno veiksmų apskundimu, pavyzdžiui, jau minėto raginimo išsiuntimu, išieškojimo veiksmų pradėjimu ir pan. Tokie skundai nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir paduotini tiesiogiai teismui. Be abejonės, šiuo atveju mokesčių mokėtojas, kartu su skundu pateikdamas rimtus argumentus, gali reikalauti ir priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymo, tačiau atitinkamo sprendimo priėmimas šiuo klausimu taip pat yra teismo žinioje.

Kaip jau buvo minėta, muitams administruoti MAĮ taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja Bendrijos muitų teisės aktai. Todėl žinotina, kad pateikus apeliacinį skundą dėl papildomai apskaičiuotų importo ar eksporto muitų, išieškojimo procedūros nebus stabdomos remiantis Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsniu. Tiesa, tas pats straipsnis numato, kad muitinė gali sustabdyti išieškojimo vykdymą, jei yra pagrindo manyti, kad atitinkamas sprendimas neatitinka teisės aktų arba kad dėl tokio sprendimo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma žala.

Palyginimui pažymėtina, kad kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktikoje pirmas sustabdymo pagrindas besąlygiškai taikomas tik nedaugelyje ES šalių (pavyzdžiui, Liuksemburge, Maltoje). Kai kuriose valstybėse (pvz., Portugalijoje) išieškojimas turi būti stabdomas, jei mokesčių mokėtojas pateikia garantiją, tačiau daugumoje valstybių išieškojimo stabdymas yra arba mokesčių administracijų diskrecija (pvz., Švedijoje, Danijoje, Estijoje, Ispanijoje, Slovakijoje), arba šį klausimą mokėtojo prašymu sprendžia mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija (Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje).

MAĮ neapsiriboja apibrėždamas vien privalomuosius mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo pagrindus. Mokesčių administravimo lankstumo principas įstatyme atsispindi ir šioje procedūroje – 110 str. 3 dalyje numatyta, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, gali savo iniciatyva nepradėti ar sustabdyti išieškojimo veiksmus. Todėl net tais atvejais, kai nėra privalomo išieškojimo sustabdymo pagrindo, tačiau egzistuoja aplinkybės, kurios rodo, kad išieškojimas prieštarautų nurodytiems kriterijams (pvz., pateikiamas prašymas sudaryti mokestinės paskolos sutartį dėl sumų, kurios jau pradėtos išieškoti, nepriemoka pripažintina beviltiška ir kt.), tikslinga bandyti kreiptis į mokesčių administratorių dėl išieškojimo sustabdymo.

 

Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai

 

Mokestinė nepriemoka privestinai išieškoma dažniausiai tiesiogiai iš mokesčių mokėtojo. Kita vertus, mokesčių administratorius, remdamasis MAĮ 106 straipsniu, turi teisę išieškoti skolą ir iš laiduotojo ar garanto, jei mokestinės prievolės įvykdymas buvo užtikrintas tokiu būdu, tačiau toks netiesioginis išieškojimas praktikoje taikomas nedažnai dėl palyginti nedidelio teisės aktuose nustatytų pagrindų, kada mokesčių mokėtojas iš anksto privalo užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą laidavimu ar garantija, skaičiaus. Be to, tokio išieškojimo tvarka iš esmės yra ta pati kaip ir išieškant iš paties mokesčio mokėtojo turto.

Mokestinė nepriemoka iš esmės gali būti išieškota dviem būdais – mokesčių administratorius:

1) duoda nurodymą kredito įstaigai nurašyti atitinkamas sumas iš asmens sąskaitos;

2) priima sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto. Tokį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso (toliau vadinama – CPK) nustatyta tvarka.

Kredito įstaigos, vadovaudamosi MAĮ 63 straipsniu, atitinkamą mokesčių administratoriaus nurodymą privalo vykdyti visais atvejais – nepaisant to, kad skolininko sąskaitoje nėra pakankamai lėšų ar jų suma yra mažesnė nei nurašytina. Tai yra nurodymas galioja tol, kol įvykdomas visa apimtimi. Kita vertus, mokesčių mokėtojui iš dalies padengus įsiskolinimą kitu būdu, mokesčių administratoriui kyla nustatyta pareiga nedelsiant informuoti atitinkamas kredito įstaigas, kad duotas nurodymas būtų vykdomas patikslinta apimtimi. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis išieškojimo būdas nėra visai korektiškas mokesčių mokėtojo teisių apsaugos požiūriu, kadangi pinigus betarpiškai išieško ne antstolis, kaip įprastiniame vykdymo procese, o pats kreditorius. Be to, tokio veiksmo galimas apskundimas nestabdo priimto sprendimo vykdymo. Tačiau reikėtų pripažinti, kad mokesčių mokėtojui iš esmės yra net palankiau, kad skola būtų išieškota tokiu būdu, kai pagal mokesčių administratoriaus nurodymą nurašomas tik tiesioginis įsiskolinimas, priešingai nei išieškoma per antstolius, nes nemenką dalį išieškotos sumos sudaro papildomai apskaičiuotas antstolio atlygis ir administravimo išlaidos. Todėl nepaisant to, kad praktikoje tai „populiariausias“ mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas, mokesčių mokėtojai šio veiksmo teisėtumo praktiškai neskundžia. Be to, ir išieškojimo veiksmo teisėtumas paprastai niekam nekelia abejonių – išieškomi arba paties mokesčių mokėtojo deklaruoti, bet nesumokėti mokesčiai, arba patikrinimo metu papildomai priskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos, kurių apskaičiavimo teisingumas apskųstas nebuvo ar dėl kurių mokestiniame ginče priimtas galutinis sprendimas.

Sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto priimamas ir siunčiamas antstoliams remiantis MAĮ 106 str. 1 d. 4 punktu ir CPK 584 str. 2 d. 2 punktu. Toks sprendimas yra vykdytinas pagal minėto kodekso VI dalyje išdėstytas taisykles, t. y. išieškojimą tiesiogiai vykdo antstolis tokia pat tvarka, pagal kurią vykdomi teismų sprendimai, nutartys, nutarimai, taip pat valstybės institucijų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose.

 

Mokestinės nepriemokos išieškojimo senatis

 

Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis vadovaujantis MAĮ 107 str. 1 dalimi yra 5 metai. Jam suėjus, pasibaigia ir su nesumokėtu ar neišieškotu mokesčiu susijusių sumų (baudų, delspinigių) išieškojimo senatis. Reikia pažymėti, kad iki 2001 m. rugsėjo mėnesio galiojusioje MAĮ redakcijoje buvo nustatyta, kad mokesčių išieškojimui senatis nėra taikoma.

Žinotina, kad ir daugumoje ES valstybių taikomas būtent 5 metų mokesčių išieškojimo senaties terminas – Austrijoje, Danijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Švedijoje. Trumpesnis terminas yra tik Estijoje (3 metai) ir Airijoje (4 metai), tačiau mokesčių slėpimo atveju Estijoje šis terminas yra 6 metai, o Airijoje jis apskritai netaikomas. Mokesčių išieškojimo apribojimų laiko prasme nenumato Jungtinėje Karalystėje ir Kipre taikomi teisės aktai.

Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo jau aptarto mokesčių administratoriaus teisės mokestinę nepriemoką išieškoti priverstinai atsiradimo momento, o ne nuo tada, kai mokesčiai pagal įstatymą turėjo būti sumokėti. Todėl dažnai išieškojimo senaties terminas painiojamas su mokesčių administratoriui taikomais laiko apribojimais apskaičiuoti papildomus mokesčius (5 metai, skaičiuojant atgal nuo patikrinimo pradžios). Taigi jei išieškojimo senatis nebuvo nutrūkusi, mokesčio administratorius „pretenduoti“ į nesumokėtą mokestį gali maždaug 10 metų nuo jo nesumokėjimo datos.

Pagal MAĮ 108 straipsnį mokesčių išieškojimo senatis nutrūksta:

1) padavus skundą mokestiniame ginče. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo priėmus galutinį arba neapskųstą sprendimą mokestiniame ginče;

2) sudarius mokestinės paskolos sutartį. Senaties terminas prasidės iš naujo sutarties nutraukimo atveju, mokesčių mokėtojui neįvykdžius joje numatytų įsipareigojimų;

3) priėmus sprendimą stabdyti išieškojimą dėl to, kad tarp Lietuvos ir užsienio kompetentingų institucijų pradėta taikyti abipusio susitarimo procedūra koreguojant asocijuotų įmonių pelną. Naujas 5 metų senaties terminas prasidės nuo minėtos procedūros užbaigimo dienos.

Reikėtų konstatuoti, kad mokesčių išieškojimo senaties termino skaičiavimo požiūriu skolininkų padėtis yra palyginti geresnė, nei jei išieškojimas būtų vykdomas išimtinai pagal CPK nustatytas taisykles. Visų pirma, remiantis šio kodekso 606 straipsniu vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus dažniausiai gali būti pateikti vykdyti per 10, o ne per 5 metus. Be to, kai vykdomasis dokumentas, pagal kurį visiškai ar iš dalies neišieškota, grąžinamas kreditoriui, naujas dokumento pateikimo vykdyti terminas įprastai pradedamas skaičiuoti nuo grąžinimo dienos (CPK 607 straipsnis). Tuo tarpu mokesčių administratoriaus analogiška teisė yra suvaržyta – MAĮ nenumato, kad mokesčių ieškojimo senaties nutraukimo pagrindas yra vykdomojo dokumento grąžinimas, o MAĮ 107 str. 5 dalyje nurodyta, kad nepavykus mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies išieškoti pakartotinai inicijuoti išieškojimo procedūrą galima tik tada, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo terminas.

 

Beviltiška mokestinė nepriemoka

 

MAĮ 113 straipsnis įtvirtina beviltiškos mokestinės nepriemokos institutą, kuris lemia priverstinio išieškojimo veiksmų nepradėjimą tais atvejais, kai:

1) mokestinės nepriemokos išieškojimas neįmanomas dėl objektyvių priežasčių – nerandama turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas (turtas nelikvidus), taip pat kai sueina mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas;

2) išieškojimas nėra tikslingas socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu – skolininko turtas mažai likvidus arba išieškojimo išlaidos didesnės už nepriemoką, taip pat kai mokesčių mokėtojo – fizinio asmens ar neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio – sunki ekonominė (socialinė) padėtis – jam teikiama ar turėtų būti teikiama valstybės parama (asmuo pensinio amžiaus, invalidas, bedarbis ir pan.).

Paprastai nurašoma tik ta mokestinė nepriemoka biudžetui, kuri beviltiška pripažinta suėjus senaties terminui. Visais kitais atvejais išieškojimo nepradėjimas iš esmės vertinamas protingumo ir ekonominio tikslingumo aspektu – nors tokiai mokestinei nepriemokai netaikoma išieškojimo pirmenybė, jos statusas nuolat revizuojamas ir ji gali būti išieškota, jei pasikeičia minėtos aplinkybės.

Nepaisant to, kad nepriemokos pripažinimas beviltiška lyg ir laikytinas mokesčių administratoriaus, kaip kreditoriaus, diskrecija, apie nurodytų faktinių aplinkybių buvimą pravartu mokesčių administratoriui pranešti ir pačiam skolininkui, nes tai eliminuotų tiek pastarajam galinčias atsirasti neigiamas pasekmes, tiek sumažintų mokesčių administravimo kaštus.

 

Tarptautinis bendradarbiavimas išieškojimo srityje

 

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir į nacionalinę teisę perkėlus 1976 m. kovo 15 d. Europos Tarybos direktyvos 76/308/EEB nuostatas dėl valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo mokesčių išieškojimo srityje, nesumokėtų mokesčių išieškojimo galimybės gerokai padidėjo. Nuo 2004 m. gegužes 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas. Remiantis šių teisės aktų nuostatomis, Lietuvos mokesčių administratorius turi galimybę kreiptis į kitos valstybės narės kompetentingą instituciją, kad ši išieškotų mokestinę nepriemoką iš šioje valstybėje turimo skolininko turto. Bendradarbiavimas yra abipusis – Lietuvos mokesčių administratorius taip pat išieško mokestines nepriemokas kitos valstybės naudai: prašymuose dėl pagalbos išieškant mokesčius nurodytos sumos, vadovaujantis MAĮ 29 straipsnio 3 dalimi, išieškomos ta pačia tvarka kaip ir mokestinės nepriemokos Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetams ar pinigų fondams.

Bendradarbiaujama šioje srityje ir su kitomis valstybėmis, atitinkamus straipsnius dėl tam tikrų mokesčių išieškojimo įtraukiant į sudaromas tarptautines sutartis. Tiesa, sutarčių su tokiomis nuostatomis šiuo metu palyginti nėra daug.

 

Mokesčių mokėtojo galimybės

 

Be trumpai jau aptartų galimybių, pasinaudojimas kuriomis atidėtų priverstinį išieškojimą ar sudarytų prielaidas jo netaikyti ne dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, nurodytų įstatyme, o dėl skolininko aktyvių veiksmų (aplinkybių, dėl kurių išieškojimas prieštarautų protingumo kriterijams ar nepriemoka būtų pripažintina beviltiška, nurodymo), MAĮ numato ir kitas, santykinai realesnes neigiamų pasekmių išvengimo galimybes, siejamas su įsiskolinusio asmens iniciatyva.

Praktikoje mokesčių mokėtojai dažniausiai naudojasi MAĮ 88 straipsnyje numatyta galimybe sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Sutartis yra sudaroma mokesčio administratoriaus sprendimo, kuriuo patenkinamas mokesčių mokėtojo prašymas atidėti arba išdėstyti nepriemokos sumokėjimo terminą, pagrindu. Žinoma, toks sprendimas bus priimtas tik esant įstatyme nustatytoms aplinkybėms, kurias mokesčių mokėtojas turi pagrįsti, t. y. kad mokestinę nepriemoką sumokėjus ar išieškojus nedelsiant mokesčio mokėtojo būklė taptų kritinė arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, o mokestinės paskolos sutarties sudarymas sudarytų galimybes būklę stabilizuoti ir sumokėti nepriemoką vėliau. Taip pat mokesčių mokėtojas privalo pateikti įrodymus, kad turi realių galimybių atsiskaityti per atidėjimo laikotarpį, iš mokesčio mokėtojo gali būti pareikalauta užtikrinti nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. Naudojimasis mokestine paskola turi kompensuoti valstybės biudžeto nuostolius, todėl visais atvejais skaičiuojamos palūkanos, kurių dydį kas ketvirtį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Kadangi šios periodiškai mokėtinos sumos yra kompensacinio pobūdžio, jos yra gerokai mažesnės už kredito įstaigų imamas palūkanas. Pavyzdžiui, 2006 m. IV ketvirčiui yra nustatyta 0,01 proc. palūkanų norma už kiekvieną naudojimosi mokestine paskola dieną (atsižvelgus į tai, kad 2006 m. III ketvirtį minėtas svertinis vidurkis buvo 3,03 proc.).

Įsiskolinusiam mokesčių mokėtojui taip pat pravartu žinoti, kad pagal MAĮ 86 straipsnį jo mokestinę nepriemoką gali perimti tretysis asmuo. Procedūra įforminama tipine sutartimi, kurios sudarymui turi pritarti mokesčių administratorius. Prieš duodamas sutikimą mokesčių administratorius įvertina trečiojo asmens galimybę sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką, gali pareikalauti, kad trečiasis asmuo perimamos nepriemokos sumokėjimą užtikrintų įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. Paprastesnė tvarka yra nustatyta tiems atvejams, kai perimama likviduojamos individualios įmonės mokestinė nepriemoka ir ją perima tos įmonės savininkas – mokesčių administratoriui turi būti pateikiamas atitinkamas prašymas, o privalomai įvertinamos tik mokestinės nepriemokos išieškojimo iš įmonės turto galimybės ir kaštai, iš esmės neatsižvelgiant į savininko mokumą. Įsigaliojus sutarčiai, pradinis skolininkas laikomas neskolingu, o tretysis asmuo įgyja visas pareigas ir teises, susijusias su mokestine nepriemoka: nesumokėjus skolos, toliau gali būti skaičiuojami delspinigiai, taikomos išieškojimą užtikrinančios priemonės, kita vertus – nepriemoka gali būti padengiama turima permoka, sudaroma mokestinės paskolos sutartis, nepriemoka pripažįstama beviltiška ir pan.

Esant įstatyme numatytoms aplinkybėms, galima išvengti ir paskirtų baudų bei priskaičiuotų ar skaičiuojamų delspinigių išieškojimo. Tokių aplinkybių sąrašas pateiktas MAĮ 100 ir 141 straipsniuose. Mokesčių mokėtojas, pateikęs atitinkamą prašymą, atleidžiamas nuo apskaičiuotų, bet dar nesumokėtų ir neišieškotų sumų, jeigu, pavyzdžiui, nėra kaltas dėl padarytų pažeidimų, įvykdyti mokestinę prievolę laiku sutrukdė nenugalimos jėgos aplinkybės, mokesčio įstatymas formaliai buvo pažeistas, tačiau tiesioginės žalos biudžetui tai nepadarė, fiziniai asmenys gali būtį atleidžiami nuo delspinigių, jei jų išieškojimas būtų netikslingas ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu.

Paminėtina, kad išdėstytus klausimus pakankamai smulkiai detalizuoja atitinkamų MAĮ straipsnių pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai – finansų ministro, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko ar Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymai.

 

Apibendrinant reikėtų pažymėti, kad galiojanti mokestinės nepriemokos išieškojimo teisinio reglamentavimo sistema iš esmės atspindi bandymus surasti optimalų, kiek tai įmanoma mokesčių teisiniuose santykiuose, šalių teisių ir pareigų balansą. Nors išieškojimo procedūras dažniausiai tiesiogiai vykdo santykinai suinteresuotas asmuo – mokesčių administratorius, atstovaujantis valstybės interesams, tačiau MAĮ galima įžvelgti teisinius svertus, lemiančius didesnę skolininkų, ypač fizinių asmenų, teisių apsaugą nei įprastiniame vykdymo procese. Lietuvoje galiojanti mokesčių išieškojimo sistema kai kuriais aspektais, palyginti su kitomis Europos šalimis bei tiesioginio taikymo Bendrijos teisės aktais, yra aiškiai liberalesnė mokesčių mokėtojo požiūriu. Reikia atminti ir tai, kad dar palyginti neseniai, iki naujojo CPK įsigaliojimo, reikalavimai, kylantys iš mokesčių, vykdymo procese buvo tenkinami prioritetine tvarka, kas iki šiol taikoma kai kuriose ES valstybėse narėse. Be to, kaip rodo praktika, mokesčių išieškojimas vykdomas pakankamai lanksčiai, nes dauguma nepriemokų yra padengiama po priminimų ir paraginimų savanoriškai įvykdyti mokestinę prievolę, o aprašytos priverstinės priemonės taikomos tuomet, kai neįmanoma surasti kompromisinio sprendimo.

 

Paulius Majauskas

Valstybinės mokesčių inspekcijos

Mokesčių departamento Mokesčių administravimo skyriaus vedėjas

 

Žurnalo „Juristas“ 2006 m. Nr. 12 skaitykite:

 

Straipsnyje IKISUTARTINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ TAIKYMO IR AIŠKINIMO NAUJOVĖS LIETUVOS TEISMŲ PRAKTIKOJE nagrinėjami aktualiausi ir opiausi tiek nuostolių atlyginimo pagal preliminariąsias sutartis, tiek apskritai visi svarbiausi teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinius teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai. Tuo labiau kad šie klausimai gana ilgai Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje buvo aiškinami dviprasmiškai ir nenuosekliai. Ir tik visai neseniai 2006 m. lapkričio 6 d. priimtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutarime Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į preliminariosios sutarties instituto teisės klausimų reikšmingumą ir teismų praktikoje kylančias jų sprendimo problemas, išsamiai ir iš esmės naujai pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinius teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo.

 

Nors Lietuvos Respublikos darbo kodekse nemažai vietos yra skirta viršvalandiniams darbams, jų taikymas praktikoje interpretuojamas skirtingai. Tai parodo ir šiuo metu vykstanti plati diskusija dėl viršvalandinių darbų teisinio sureguliavimo. Pramonininkų konfederacijos siūlymas pakoreguoti Darbo kodeksą, kad darbuotojams būtų leista dirbti kartu su viršvalandžiais iki 60 valandų per savaitę, spaudoje ir televizijos forumuose sukėlė diskusijas, profesinės sąjungos organizuoja protesto akcijas. Šis klausimas buvo svarstytas Trišalėje komisijoje, kurioje neprieita prie vieningos nuomonės, jis dar bus nagrinėjimas ir kitose valstybės institucijose. Be to, Europos Taryboje peržiūrima 2003 m. lapkričio 4 d. direktyva 2003/88/EB, pagal kurią Europos Sąjungos valstybėse reglamentuojamas darbuotojų darbo ir poilsio laikas ketinant joje liberalizuoti darbo savaitės trukmę įteisinus opt-out sąlygas. Straipsnyje VIRŠVALANDINIAI DARBAI ir nagrinėjami klausimai, susiję su viršvalandiniais darbais, atliekamais įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, ir jų skyrimo bei kompensavimo tvarka.

 

Vertybiniai popieriai Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse apibrėžti kaip dokumentai, patvirtinantys jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Vertybiniai popieriai yra civilinių teisių objektai ir jų civilinė apyvarta vyksta pakankamai aktyviai. Asmenims, turintiems vertybinių popierių ar ketinantiems pirkti ar parduoti, kitokiu būdu perleisti vertybinius popierius, neretai kyla klausimas, kokią įtaką vertybinių popierių perleidimo pajamos turės jų mokestinių prievolių dydžiui. Straipsnyje VERTYBINIŲ POPIERIŲ PERLEIDIMO PAJAMŲ APMOKESTINIMAS aptariami tam tikri iš vertybinių popierių perleidimo gautų pajamų apmokestinimo aspektai, subjektų, perleidusių vertybinius popierius, mokestinės prievolės, apmokestinamosios vertės dydžio apskaičiavimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymu. Publikacijoje taip pat trumpai komentuojama juridinio asmens įstatinio kapitalo dydžio pasikeitimo įtaka mokestinėms juridinių asmenų dalyvių prievolėms.

Šaltinis: www.paciolis.lt/juristas/

Įrašykite savo komentarą:

Pasiliekame teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, pasirašytus kito asmens vardu, pažeidžiančius įstatymus, reklaminius, kurstančius nelegaliems veiksmams komentarus. Privalome specialiosioms Lietuvos tarnyboms pateikti duomenis apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorius. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.