Informacinis portalas
Lietuvos ir užsienio naujienos
Lyderis ar auka?
Jei esate organizacijos dalis, turite vieną iš dviejų pasirinkimų – būti aktyvūs arba pasyvūs. Šiame straipsnyje norėčiau atskleisti, kaip pasyvus vaidmuo organizacijoje kenkia pasyviai asmenybei ir lemia šią poziciją pasirinkusio žmogaus ir jo organizacijos veiklos sąstingį.
Kiekvienas pažįstame pasyvius darbuotojus. Jie laukia nurodymų, daro tik tiek, kiek jiems liepta padaryti. Be ugnelės, pasyviai. O likusią energiją skiria prasiblaškymams, pagraudenimams ir savigailai. Pasyvus žmogus yra nuolat kuo nors nepatenkintas ir burbantis. Kone neįmanoma būti ir pasyviam, ir laimingam. Kodėl? Ogi todėl, kad laimingas gali būti tik tuomet, kai susidoroji su problemomis, kurios tave daro nelaimingą. O neįveikti iššūkiai mus slegia – tikriausiai žinote, kaip vargina neatlikti būtinieji darbai, jei tik pasirenkame su jais „sugyventi“. Prisimenu, mano mama mėgdavo kartoti sovietinių laikų pokštą: „Tingėti yra sunku, bet mes sunkumų nebijome...“ Deja, pasyvaus žmogaus laukia nemaloni staigmena, kuriai jis tikriausiai dar nėra pasiruošęs: už neveiklumą turime mokėti. Ši kaina – tai savo, o neretai ir kitų gyvenimo sumenkinimas.
Pasyvi pozicija – tai būtino sprendimo atidėliojimas. Sprendimo, kurį neišvengiamai teks priimti vėliau. Mes vis vien neįstengiame pabėgti nuo savo pareigų. Tik galime pasirinkti – pareigą pamiršti ir už tai sumokėti sumenkusiu gyvenimu. Jei esame įsipareigoję savo bendradarbiams, tačiau savo pareigos nevykdome, mūsų laukia neišvengiamas atpildas – sumažėjęs pasitikėjimas ir pagarba, o dėl to silpnėja mūsų galios efektyviai vadovauti šiems žmonėms. Turime ir kitą pasirinkimą – savo pareigą atlikti, o galbūt net padaryti daugiau, nei priklauso. Tuomet pasitikėjimas sustiprėja, žmonės tampa imlesni mūsų įtakai, o mes – gerokai efektyvesni kaip vadovai. Tačiau visuomet reikia prisiminti: jei darbuotojai blogi, jei nepadaro visko taip, kaip norėtumėte, priežasties reikia ieškoti savyje. Kokios pareigos laiku neatlikote? Neparodėte tinkamo pavyzdžio? Galbūt norite, kad jūsų žmonės organizacijai aukotųsi labiau, nei aukojatės jūs pats? O galbūt manote esąs visažinis ir verčiate juos dalyvauti jūsų ypatingos tiesos renginyje? Pareigos neatlikome ten, kur yra daugiausia bėdų. Štai koks naudingas rodmuo yra problemos! Išspręskite jas ir gausite apdovanojimą, tolygų šių problemų opumui.
Esu įsitikinęs, kad nieko nėra blogiau už vadovą, kuris atsisako imtis lyderio vaidmens. Toks vadovas pasirenka kaltinti aplinkinius – savus ir svetimus. Dėl pasyvios pozicijos neišvengiamai persikeliama gyventi į kaltinimų ir pasiteisinimų pasaulį. Tikras lyderis atsakomybę už bėdas prisiima pats, o nuopelnus priskiria kitiems. Kai Lietuvos rinktinė tapo Europos čempionais, A. Sireika skanduojančiai miniai sakė, kad jis niekuo dėtas, „čia viską vyrai...“ O dar negrįžęs iš pasaulio čempionato Japonijoje pareiškė, kad dėl nesėkmės kaltas tik jis vienas. Tai tikro lyderio pozicija. Dėl to jį ir paliko dirbti toliau.
Lyderio vaidmens atsisakantis vadovas (o ir bet kuris kitas žmogus) elgiasi priešingai. Jis visus savo ir kitų nuopelnus prisiskiria sau, o nesėkmes – kam tik nori. Deja, tačiau dauguma vadovų taip ir elgiasi. Kuo toks žmogus labiau „susižavi savo tiesomis“, tuo bejėgiškesnis jaučiasi ir tuo uoliau įrodinėja, kad yra neįvertintas arba neteisėtai nuskriaustas, kad viskas aplinkui yra labai blogai, kad daug kas turėtų būti kitaip. Aukos kalbą galima atpažinti iš žodelių „man“, „mane“ ar „manimi“, o aktyvus žmogus sako „aš“. Aktyvus žmogus teigia: „aš turiu neišspręstų rūpesčių su Antanu“, o auka sako: „Antanas mane nervina“. Tad jei pasirinksite pasyvų vaidmenį, anksčiau ar vėliau pajusite, kad kiti jums neteisingi.
Šiuolaikinės Lietuvos organizacijos veidas yra nusėtas tokių randų. Maždaug apie 90 proc. mūsų šalies vadovų ir darbuotojų yra pasirinkę aukos vaidmenį. Jie nesprendžia santykių su bendradarbiais problemų, tikėdamiesi, kad jos išsispręs savaime arba kad tuo pasirūpins kiti. Pamirškite tai. Nuo savo asmenybės skylių pabėgti nepavyks. Jums pasiseks, jei kitas žmogus imsis lyderio vaidmens. Tačiau jei ne, auka piktinsis ir paslapčiomis apkalbinės savo kolegas. Vaizduos esąs nuskriaustas ir nelaimingas. Darbuotojus dar šiek tiek galime pateisinti. Tačiau vadovui pasyvus vaidmuo, atsiradus problemų, yra nedovanotinas. Keisčiausia, kad organizacijoje lyderio vaidmens gali imtis kiekvienas. Visai nesvarbu, ar jam pagal pareigas tai priklauso daryti. Būti lyderiu ar ne – kiekvieno organizacijos nario sąmoningas pasirinkimas.
Štai jums tikra tai iliustruojanti istorija. Ją prieš kurį laiką išgirdau iš vieno žmogaus, su kuriuo susipažinau darbo reikalais:
„Kai įsidarbinau personalo direktoriumi, teko išgirsti ne vieną istoriją apie tai, koks blogas mūsų viršininkas. Kartą buvau kabinete, kai jis pratrūko rėkti ant vieno darbuotojo. Nutariau pasistengti neišerzinti savo viršininko tiek, kad jis taip ant manęs kada nors užriktų. Dariau viską, kad taip neatsitiktų. Koridoriuose apie jį kalbėjau tik gerus dalykus. Visuomet laiku pateikdavau ataskaitas jo sekretorei. Stengdavausi nepasilikti vienas per pietus, kad jis į mane neatkreiptų dėmesio.
Po kurio laiko man pasidarė gėda, kad esu toks bailus. Labai išgyvenau dėl dalykų, kurių negalėjau paveikti. Nuolat galvojau apie tai, kas gali atsitikti, jei pateksiu į boso nemalonę. Būdamas įsibaiminęs, negalėjau visų jėgų skirti savo darbui. Suprantama, nebuvau pokyčių variklis. Vienintelis pokytis, kuriam dar turėjau pakankamai entuziazmo, – tai pereiti į kitą kompaniją. Jau netgi ir dėl pokalbio susitariau.
Tačiau prisiminiau kažkur girdėjęs, kad nuo problemų nepabėgsi. Susigėdau dėl tokios savo laikysenos ir apsisprendžiau, kad 90 dienų sutelksiu dėmesį tik į tai, ką galiu paveikti. Pirmiausia apsisprendžiau pagerinti santykius su viršininku. Galėjome ir nebūti geriausi draugai, bet bendrauti turėjome kaip kolegos. Kartą viršininkas atėjo pas mane į kabinetą. Šiek tiek patrypčiojęs ir kelis kartus mintyse parepetavęs, ištariau savo bosui:
– Beje, ką galėčiau padaryti, kad padėčiau jums geriau atlikti savo darbą?
Viršininkas sumišo:
– Ką Jūs turite omenyje, – sako jis man.
Aš šiek tiek sutrikau, tačiau drąsiai tęsiau:
– Ką galėčiau padaryti, kad Jūs patirtumėte mažesnę įtampą savo darbe? Mano darbas yra padaryti lengvesnį jūsiškį...
Dirbtinai nusišypsojau, stengdamasis neatrodyti kaip idiotas. Niekuomet nepamiršiu jo veido. Tai buvo mūsų draugystės pradžia. Pirmiausia jis paprašė padaryti kelias smulkmenas: „Išspausdink tą, paskambink ten“. Po kelių savaičių viršininkas atėjo pas mane ir sako:
– Manau, tu neblogai išmanai draudimo reikalus. Peržiūrėk, prašau, mūsų draudimo polisus. Gal galėsi šį bei tą pakeisti?
Aš nuėjau derėtis dėl naujų polisų ir sutaupiau kompanijai 8500 litų. Jeigu dėl ko nors nesutardavome su vadovu, niekam apie tai neprasitardavau. Jis neišgirsdavo apie tai iš kitų. Tad greitai įsitikinau, kad 90 dienų pastangos su kaupu atsipirko. Mano įtaka padidėjo ir santykiai pagerėjo tiek, kiek aš galėjau sutelkti dėmesį į tai, ką galiu pakeisti savo aplinkoje. Šiandien mes su vadovu vienas kitu visiškai pasitikime ir jaučiu, kad mano indėlis yra svarus ir vertinamas.“
Tad lyderiu galima būti net ir neturint formalių pareigų. Jei imatės iniciatyvos, juo tampate. Tuomet ir apie lyderio pareigas galima pakalbėti. O jei ir nesuteiks jums viršininko pareigų ar nepadidins algos, bent jau būsite gerbiamas, vertinamas ir jausite, kad dienos yra prasmingos ir įdomios.
Lyderis nuo aukos skiriasi trimis pagrindiniais mąstymo ypatumais.
- Pirma, lyderis yra susitelkęs į tai, ką jis nori ir gali pakeisti. S. Covey savo populiarioje knygoje „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“ tai vadina įtakos lauku. Kai mes mąstome ir veikiame savo įtakos lauke, mūsų galios pradeda stiprėti. Žmogus, kuris mąsto kaip lyderis, mažai laiko ir minčių skiria dalykams, kurių jis negali ar nenori keisti. Auka, priešingai, mąsto išorinėje savo įtakos lauko pusėje – apie dalykus, kurių ji pakeisti arba nenori, arba negali. Taip mąstant, išorinių, nuo jūsų nepriklausančių įtakų galia neišvengiamai stiprėja, o jūsų asmeninių – silpnėja.
- Antra, lyderis daro tai, ko iš jo reikalauja situacija. Įžymusis vadybos konsultantas P. Druckeris nurodė klausimą, kuriuo lyderis išsiskiria iš ne lyderių. Šis klausimas skamba taip: „Kokio indėlio iš manęs reikalauja situacija?“. Kiekvienu atveju, ypač kai situacija jums yra nemaloni, paklauskite savęs: „Ko iš manęs reikalauja ši situacija?“ Atsakymas į šį klausimą jums pakuždės, ką turėtumėte daryti, kad nemalonumus paverstumėte laimėjimu. Vadovas negali tikėtis, kad kuris nors darbuotojas bus labiau atsidavęs jo organizacijai nei jis pats. Tad kol neįnešėte jums priklausančio indėlio, negalėsite to reikalauti iš kitų. O kai savo būsite atlikę, nustebsite, kaip lengva įtikinti kitus daryti tai, ką jie privalo.
- Ir pagaliau trečia. Lyderis rodo asmeninį pavyzdį. Negalite tikėtis puikių darbuotojų, jei nesate puikus vadovas. Jūsų asmeninės ribos tampa visos jūsų organizacijos ribomis. Todėl tikras lyderis pirmiausia išmoksta susidoroti su savo asmeniniais iššūkiais. Prieš sukurdamas lyderiaujančią organizaciją, lyderis turi įveikti savo trūkumus. S. Covey tai vadina vidine pergale. Jūs ugdote savo charakterį, kad taptumėte pakankamai griežtas, įžvalgus, pakantus, supratingas, drąsus, kai to iš jūsų reikalauja situacija. Ir, beje, ne vien darbe. Jūsų nelaikys autoritetu įmonėje, jei visi darbuotojai, tarkim, žinos, kad jūsų asmeninis gyvenimas nesėkmingas. Tad, tik įveikę visus jums gyvenimo keliamus iššūkius, pasieksite, kad darbuotojai jus gerbtų ir laikytų sektinu pavyzdžiu.
Tikro lyderio darbas yra nelengvas, tačiau ne toks sunkus kaip aukos. Lyderis, pasiraitojęs rankoves, daro tai, ką privalo, ir problemas paverčia pageidaujamais rezultatais. Auka teisinasi, kodėl ji negali to ar ano padaryti, ir stebi, kaip jo ir organizacijos problemos nuolat sunkėja. Auka grąžo iš nevilties rankas. Kad ir kokie gudrūs būtų jo išvedžiojimai, gyvenimas auką baudžia taip, tarsi tų pasiteisinimų išvis nebūtų. Parodykite man prastai veikiančią organizaciją ir aš parodysiu jums neatliktą lyderio darbą. Jei esate tos organizacijos lyderis, privalote paversti ją sėkminga. O jei nežinote, kaip tai padaryti, ar nesugebate, ką gi, prisiminkite garsiąją teisės tezę: „Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“.
Tad kaip tapti geru lyderiu? Lyderiu tampama tuomet, kai pradedama mėgti savo pareigas. Ne tas, kurios surašytos darbo instrukcijose, o tas, kurias jums diktuoja širdis. Ne taip jau sunku jas pamėgti. Tik prieš nusigręždamas nuo savo iššūkių, paklauskite savęs, kokio apdovanojimo sulauksite, jei prisiimsite savo pareigą? Jei nuoširdžiai įvykdysite tai, ko iš jūsų reikalauja situacija? Dažnai tokiems sprendimams reikės daugiau valios ir drąsos nei iki šiol. Tačiau, kol nepasikeisite jūs, nepajudės ir reikalai jūsų organizacijoje. Atminkite: tik jums rinktis, kuo būsite – lyderiu ar auka. Vienu atveju jūsų laukia sėkmė, kitu – vis labiau kaklą veržianti problemų kilpa. Pasirinkti galite – tik ne savo pasirinkimo pasekmes.
Aurimas Guoga
Verslininkas, asmeninio ugdymo konsultantas
Vadovo pasaulis" 2006 Nr. 10
Šaltinis: www.paciolis.lt/vip