Siunčiami duomenys...

 

Laiko vagys

  • Vakarai LT
  • 2006, gruodžio 10, 21:10
  • 23964 peržiūrėjo
  • 4 komentavo
vadovo_pasaulis

Apgaulės – nuolatinės šiuolaikinio verslo palydovės, todėl nagrinėti ir susipažinti su jomis yra labai svarbu. Šiai sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai sričiai būdingi visi verslo atributai: apgaulės tampa vis tobulesnės ir jų daugėja.

Blogiausia, kad į apgaules įsitraukia daug gerai pasirengusių įvairių vadybos sričių specialistų ir jie vagia tose įmonėse, kurių sėkme privalo rūpintis.

Namų  vagys

Italų psichologų teigimu, ketvirtadalis kiekvienos įmonės darbuotojų yra sąžiningi, ketvirtadalis laukia tinkamos progos atskleisti įmonių komercines paslaptis ar kaip nors kitaip pakenkti įmonei, o kiti veikia atsižvelgdami į aplinkybes. Žodžiu, taip pat nieko prieš pasukčiauti. Galbūt juos sulaiko tik gerai veikianti kontrolės sistema ar tam tikromis aplinkybėmis netinkamai elgtis neleidžia jų moralinės nuostatos. Tačiau aplinkybės gali ir pasikeisti.

Lietuviai tvirtina, kad nuo namų vagių neapsisaugosi. Tiesą sakant, nuo jų beveik ir nesisaugoma. Pamirštama sena tiesa, kad išduoda ne priešai, o draugai. Be to, specialiai apgavikų nerengia nė viena mokymo įstaiga. Į šią sritį gilinasi tik kai kurie tyrinėtojai. Deja, nė vienoje knygoje sistemingai neišdėstoma, kaip išvengti apgaulių. Todėl gerai pasirengusių, neretai siauros specializacijos sukčių tiesiog nėra kam gaudyti.

Naujausi didžiųjų pasaulio prekybos įmonių atlikti tyrimai rodo, kad apie 90 proc. vagysčių prekybos srityje padaro patys tų įmonių darbuotojai. Baisiausia, kad nemaža jų dalis yra vadinamosios baltosios apykaklaitės – neblogą profesinį pasirengimą turintys išradingi vadybininkai. Taigi pirmiausia reikia išgaudyti „namų vagis“ – pačiose įmonėse dirbančius sukčius. Deja, dėl minėtų priežasčių (o ir dėl to, kad gerai pažįsta įmonę ir jos silpnąsias kontrolės vietas) paprastai jie būna mažiausiai tikrinami.

 „Namų  vagys“  vagia  darbo  laiką

Apgaulės būna labai įvairios, rafinuotos, užslėptos. Kartais ir pats kaltininkas nesuvokia esąs apgaulių iniciatorius ir vykdytojas. Viena iš tokių subtilių apgaulių yra darbo laiko vagystės. Darbuotojai darbo laiką grobsto pačiais įvairiausiais būdais: vėluodami į darbą, žiūrėdami pro langą šventą darbo valandą ir pan. Jeigu aiškiai nepasakoma, kad taip daryti nedera, jie nejaučia jokios sąžinės graužaties.

Tarkime, kuris nors įmonės darbuotojas ateina į darbą 10 minučių po aštuntos (-10 darbo laiko minučių), pasiruošia dirbti dar po 5 minučių (-5 minutės), niekas tiksliai nežino, ką jis dirba (sunku tiksliai apskaičiuoti prarastą darbo laiką), dažnai geria kavą (-10 minučių), linksmai šnekučiuojasi telefonu ir iškart nutyla kam nors įėjus (-10 minučių), pietauti išeina šiek tiek anksčiau (-5 minutės), o grįžta šiek tiek vėliau (-5 minutės), namo išskuba dar nepasibaigus darbo laikui (-5 minutės). Taigi per 8 darbo valandas darbuotojas sugeba iš darbdavio nušvilpti apie 50 minučių. Per vieną mėnesį toks žmogus iš įmonės pavagia apie 18 darbo valandų – apie dvi darbo dienas. Tai tik vieno darbuotojo žalos mastas. Be to, „nutapėme“ ne patį blogiausią vaizdelį. Jungtinėse Amerikos Valstijose nustatyta, kad vidutinis darbuotojas kas savaitę iš savo darbdavio pavagia apie 4 valandas 5 minutes.

Net ir labai tiksliai žymint ir planuojant darbo laiką, paaiškėja, kad viena kita darbo valanda vis vien kažkur pražuvo, ir neaišku, kaip tas laikas praėjo. Tos kažkur dingusios valandos yra laiko rezervas, kurį veiksmingai panaudojus būtų galima daug užsidirbti.

Negrįžtamas laikas yra vertingiausias mūsų turtas. Jo negalima sukaupti, išsaugoti, sutaupyti. Laikas turi būti veiksmingai naudojamas iš karto. Visi darbuotojai turi tiek pat laiko, tik panaudoja jį nevienodai. Paradoksalu, kad brangiausias kiekvienos įmonės rezervas – darbuotojų laikas dažniausiai neapskaitomas, o priemonių tam yra – tai šiuolaikinės vadybos apskaitos sistemos. Tereikia mokėti jomis pasinaudoti.

Darbdavys perka, o darbuotojas parduoda

Darbuotojo samdymas yra ne kas kita, o jo asmeninio laiko pirkimas. Mokėdamas už darbo dieną, darbdavys turėtų būti suinteresuotas, kad darbuotojas visas 8 darbo valandas skirtų būtent jo tikslams pasiekti. Tuo tarpu darbuotojas parduotą laiką stengiasi panaudoti ir savo tikslams: darbo laiku apsilanko pas stomatologą ar parduotuvėje, internete pasirankioja informacijos apie savaitgalio renginius arba ypač susirūpinęs pro langą stebi automobilių eismą. Tačiau tai daugiau vadovų nei darbuotojų problema. Pastarieji elgiasi taip, kaip jiems liepiama arba leidžiama.

Ar laikas bus naudojamas efektyviai, priklauso nuo vadovo elgesio. Jeigu vadovas nustatys griežtas darbo laiko valandas, susirinkimų tvarką, darbotvarkę ir reikliai tai kontroliuos, darbo laikas bus panaudojamas tinkamai. Tačiau jei vadovui nesvarbu, kada darbuotojai susirenka į darbą, ar susirinkimo metu sprendžiami svarbūs klausimai, ar tiesiog maloniai plepama, nieko gera nelauk.

Darbdaviai patys turi rodyti iniciatyvą ir pavyzdį, kaip gerai panaudoti darbo laiką, ir siekti, kad darbuotojai būtų suinteresuoti efektyviai jį išnaudoti. Laikas gali būti vagiamas ir dėl netobulos darbo apmokėjimo sistemos. Kad ir kaip būtų keista, šiuo atveju pirmuoju smuiku griežia patys geriausi, darbščiausi darbuotojai: jie netrunka įsitikinti, kad dirba daugiausiai, o atlyginimą gauna kaip visi. Labai didelė tikimybė, kad toks darbuotojas pradės vogti darbo laiką – atlyginimais mokamus pinigus. Juk gabus specialistas gali dirbti už du.

Kaip ir kada prarandamas  laikas

Neaiškūs tikslai

Tai, kad įmonėje laikas naudojamas neefektyviai, pirmiausia rodo aiškių įmonės, o kartu ir jos padalinių bei darbuotojų tikslų nebuvimas. Darbuotojai, atlikdami darbo funkcijas, priimdami sprendimus, nuolatos kaip atskaitos tašką ir pagrindinį kriterijų turi turėti galvoje įmonės tikslus. Praradus tikslą, susitelkiama į pačią veiklą. Reikia atsisakyti veiklos, kuri mažai arba visiškai neprisideda prie pasirinkto tikslo siekimo. Kiekvienas darbuotojas turi turėti asmeninius, profesinius tikslus. Tas, kuris sugeba prisiversti sistemingai ko nors siekti (turėti tikslą), o ne šiaip plaukia pasroviui, išties yra naudingas įmonei.

Daugelis žmonių savo tikslus nusako gana miglotai, neapibrėžtai. Neturėdami aiškių tikslų, žmonės griebiasi tai vieno, tai kito darbo, daro tai, ko nori kiti, ir taip tuščiai iššvaisto savo jėgas. Tokie žmonės nemoka pakovoti už save ir pasakyti „ne“. Neaiškūs asmeniniai darbuotojo tikslai – neaiškūs jo tikslai įmonėje, o tai reiškia tik viena – neefektyvų ir nuostolingą tokio darbuotojo darbą. Realybės nejutimas, neaiškūs tikslai ir su jais susiję planai – svarbiausias laiko vagysčių, kaip banga nusiritančių per visą įmonę, požymis.

Per daug darbų 

Daug darbų apsiėmę darbuotojai taip pat pradeda vogti darbo laiką. „Darbščiosios bitelės“ tiesiog nebesuspėja laiku atlikti prisiimtų darbų, privelia klaidų ir galiausiai pervargsta. Ne laiku atlikti darbai gaišina bendradarbius. Klaidos niekais paverčia pasiektus rezultatus ar priimamus sprendimus ir galiausiai viską tenka daryti iš naujo. Nuolatinis pervargimas, kai kasdien pasiliekama padirbėti po darbo, nuvargina ir darbštuolį, o jam pakeisti reikia surasti kitą darbuotoją.

Sakoma: „darbas kvailį randa“. Iš dalies tai yra tiesa. Darbuotojas, nesugebantis įvertinti jėgų, turimų darbų ir vis prisiimantis papildomų įsipareigojimų, elgiasi neatsakingai.  

„Gaisro gesinimas“

Labai populiarūs „degantys“ darbai. Tokių „gaisrų“ židiniai dažniausiai atsiranda įvairaus lygio vadovų kabinetuose. Tuomet jie, kaip dera vadovams, garsiai skelbia apie pavojų ir įveda nepaprastąją padėtį. Visi meta savo darbus, šūkaudami ant kolegų, nesidrovėdami keiksmažodžių, suprakaitavę ir grėsmingomis veido išraiškomis puola „gesinti gaisro“. Ką galėtume pasakyti apie tokį vadovą ir darbuotojus? Ko gero, jie galėtų būti gera gaisrininkų komanda.

Ir tik prie „degėsių krūvos“ pradedama analizuoti, kodėl kilo gaisras. Kur jis kilo? Ar buvo galima jo išvengti? Dar gerai jeigu imamasi analizuoti. Dažniausiai, neužgesinus vieno „gaisro“, kyla kitas. Galiausiai visą įmonę apima „liepsnos“ ir jas desperatiškai mėgina „gesinti“ visas kolektyvas.

Nors skubūs darbai reikalauja iš mūsų daug pastangų, tačiau jie retai būna svarbūs. Užuot kovojus su krizėmis ir ypatingomis situacijomis, reikėtų išmokėti save sustabdyti arba neleisti tokioms situacijoms atsirasti. Nuolatinė skuba darbe turi būti suardyta, kol ji neįsivyravo. Skuba labiau reiškia netvarką, o ne darbų svarbumą – tikslo siekimą. Todėl jeigu darbuotojui pavedamas skubus darbas, verta išsiaiškinti, kodėl jį reikia atlikti greitai ir kokie bus rezultatai.

Daugiau veiksmo nei rezultatų

Vilis Rodžersas sakė: „Ne taip svarbu, ką jūs kiekvieną dieną darote – svarbu tai, ką padarote“. Yra didžiulis skirtumas tarp veikimo ir to rezultatų. Daugelis darbuotojų sunkiai dirba, bet dienos pabaigoje rezultatų nematyti. Jų atliktos įvairios užduotys nė trupučio neprisideda prie numatyto tikslo. Darbuotojas arba sąmoningai susikuria daugybinės veiklos erdvę, arba pats papuola į jos tinklą ir nesugeba suvokti, kam reikia tos jo veiklos. Kai nėra tikslų, susitelkiama į veiklą. Taigi visada reikia sustoti ir pagalvoti, kokie yra įmonės tikslai. Be to, jie turi būti sukonkretinti padaliniams ir darbuotojams. Kaip gi kitaip būtų galima pasakyti, kokie buvo laimėjimai.

Perfekcionizmas

Siekti idealo yra gerai, tačiau kartais dėl to nepateisinamai gaištamas laikas. Norėdamas idealiai, pedantiškai atlikti darbą darbuotojas ima vertinti darbo procesą labiau nei veiklos tikslą. Stengdamasis gražiai ir taisyklingai parašyti skubų laišką kompiuteriu, jį dailindamas, redaguodamas, darbuotojas galiausiai pavėluoja išsiųsti jį laiku ir sutartis lieka nepasirašyta. Taigi ne tikslas, o pats darbas iškeliamas į pirmą vietą. Geriau būtų laišką greitai parašyti ranka ir išsiųsti – tikslas yra pateikti atsakymą, o ne gražiai parašyti tekstą.

Šokinėjimas nuo vieno darbo prie kito

Tikslų neturintis darbuotojas griebiasi tai vieno, tai kito darbo ir visą energiją iššvaisto veltui. Jis didžiuojasi tuo, kad sugeba vienu metu dirbti kelis darbus ir spontaniškai į viską reaguoti. Tokie darbuotojai noriai visur dalyvauja. Jie sprendžia kitų darbuotojų problemas, aktyviai kišasi į kitų darbus. Savaime suprantama, kad savo užduotims atlikti jiems nelieka laiko.

Prioritetai

Daug darbo laiko veltui iššvaisto tie darbuotojai, kurie nesugeba nustatyti darbų sekos, išskirti, kurios užduotys turi būti atliekamos pirmiausia, o kurios gali palūkėti. Paprastai atliekami tie darbai, kurie labiausiai patinka. Taigi prioritetus dažnas darbuotojas nusistato vadovaudamasis emocijomis. Tačiau prioritetai ir yra nustatomi tam, kad emocijos ir realybė būtų atskirtos. Dar sunkiau, kai nėra aiškių prioritetų, jie dažnai keičiasi arba vienas kitam prieštarauja. Visi darbai būna skubūs ir labai svarbūs, tačiau visų iš karto ir greitai nenudirbsi. Nesugebėjimas nustatyti darbų prioritetų rodo ir darbuotojo kvalifikacijos stoką.

Blogai veikiantys informavimo kanalai

Dar vienas darbo laiko vagis – netinkamai veikiantys informavimo kanalai. Daug prarandama, kai vienas vadovas prisimena nepasakęs ko nors svarbaus kitiems, kai tie jau būna įpusėję darbą. Kitas gi pamiršta atitinkamiems padaliniams perduoti naujausią informaciją, ir darbuotojai veltui gaišta laiką dirbdami su pasenusiais duomenimis. Apie kokį efektyvų darbo laiką gali būti kalbama? Be to, dėl tokių trukdžių darbuotojai galiausiai pradeda nefiksuoti teikiamos informacijos – juk taip dažnai ji buvo gauta ne laiku, ne vietoje ir dar buvo neteisinga.

Per didelis pastovumas, nemokėjimas išskirti svarbiausių dalykų

Žmonėms įprasta daryti tai, kas jiems patinka. Dažniausiai tai yra tie darbai, kurie atliekami greitai ir lengvai, kuriems pakanka žinių, kurie buvo suplanuoti iš anksto. Trumpai tariant, pirmiausiai atliekami įprasti, nuolatinai darbai. O pagalvoti, kurios užduotys yra svarbesnės, ar jos atitinka įmonės tikslus, pernelyg sunku. Kartais reikėtų keisti nusistovėjusią darbų eigą.

Neaiškus darbo apibrėžimas

Stengdamiesi nedelsiant kibti į darbus, kad greičiau juos atliktume, nepasieksime gerų rezultatų, ypač jeigu bus praleista labai svarbi darbo dalis – tiksli būsimo darbo analizė. Be jokios abejonės, tam reikia skirti papildomo laiko, tačiau jo bus sugaišta gerokai mažiau nei klaidoms taisyti. Juk posakis „Devynis kartus pamatuok, dešimtą – pjauk“ nėra laužtas iš piršto. Dėl neaiškaus užduočių apsibrėžimo neretai gaunami visiškai priešingi rezultatai, nei tikėtasi, o kartais jie tik pablogina padėtį. Visa tai niekais paverčia siekį efektyviai išnaudoti darbo laiką.   

Įrangos gedimai

Visi žino, kad darbo technika tiesiogiai veikia darbo kokybę ir laiką. Jeigu įmonėje naudojama nekokybiška, pigi įranga – nuolatiniai jos gedimai neišvengiami. Be abejonės, tokioje įmonėje darbai atliekami gerokai lėčiau. Be to, dėl netinkamai atliktų užduočių darbuotojai gali mėginti visą kaltę suversti įrangai. Galiausiai bloga įranga įmonei yra per brangus malonumas, juk dėl jos tiek daug darbuotojų tuščiai gaišta taip brangų darbo laiką. Reikia išmokti darbuotojų sugaišto laiko kaštus tokiais ir panašiais atvejais priskirti ne darbo laiko, bet įrenginių naudojimo kaštams. Tam naudojama vadybos apskaitos sistema.

Susirinkimai ir pasitarimai

Kaip dažnai darbuotojai, išėję iš susirinkimo, pasiguodžia tik veltui sugaišę laiką. Paprastai susirinkimų data ir trukmė numatomos iš anksto. Visi darbuotojai savo darbotvarkėse susirinkimus pažymi kaip išskirtinį darbą, pagal kurį derina visus kitus veiksmus. Taigi vadovai susirinkimus turi organizuoti labai atsakingai. Verta pagalvoti, ar tikrai būtina rengti kassavaitinius pasitarimus, kuriuose privalo dalyvauti visi. Gal darbuotojui geriau paskambinti ar perduoti raštu reikiamą atlikti darbą, o ne versti sėdėti pasitarime ir klausytis jam nereikalingų kalbų. Retas vadovas prisipažins, kad gaišina kitų laiką. Vienas jų sukvietęs darbuotojus pradeda ieškoti reikalingų dokumentų ar kalbasi telefonu, kitas išsikviečia darbuotojus nepaaiškinęs pokalbio tikslo ir tie ateina nepasiruošę. Nemaža vadovų net nustemba: „Kaip galiu gaišinti kitus, kai man pačiam amžinai trūksta laiko“. Vadovas turėtų rodyti pavyzdį, kaip taupyti laiką. Pavyzdžiui, jei susirinkimas, kuriame dalyvavo 6 žmonės, užtruko ne 20 minučių, kaip planuota, o 100, vadinasi, buvo sugaišta 2 darbo valandos. Jei darbuotojai jaus, kad vadovas brangina jų darbo laiką, stengsis ir patys negaišinti vadovo, t. y. darys viską, kad patikėtus darbus užbaigtų laiku.

Kiekvienas susirinkimo ar pokalbio dalyvis turėtų iš anksto žinoti, dėl ko vadovas jį kviečia, kas bus aptariama. Be to, reikia suskaičiuoti, kiek kainavo susirinkimo vedimo laikas. Tai padaryti galima naudojantis vadybos apskaita – juk valandiniai susirinkimo dalyvių įkainiai žinomi! Padarykite tai bent kartą ir noras be reikalo „susirinkinėti“ praeis.

Savikontrolės stoka

Maža bus naudos iš visų pastangų (mokymų, aktyvaus darbo, darbotvarkės laikymosi ir kt.), jeigu darbuotojas nesugeba savęs kontroliuoti ir prisiversti darbus atlikti pagal numatytas taisykles. Vieną savaitę jis dirba pagal numatytą tvarką, o kitą vėl ima be tikslo naudoti darbo laiką. Tam, kad palaikytume nuolatinį ritmą, visi darbuotojai turi būti aprūpinti darbų bylomis ir jas kasdien pildyti. Laiko sąnaudos atsipirks su kaupu.

„Paskendimas popieriuose“

Dokumentai turi turėti savo vietą. Negalima jų numesti ant darbo stalo ir laukti, kol ateis laikas juos peržiūrėti. Tvarkingai sudėliotus dokumentus, raštus peržvelgti bus daug lengviau ir sparčiau. Dokumentus, kuriuos sunku priskirti tam tikram susikurtos sistemos skyriui, paranku dėti į atskirą lentynėlę. Kai kurių specialistų siūlymu, kas tris mėnesius apie 20 proc. apačioje gulinčių popierių galima be gailesčio išmesti. Paprastai paskęstam neaiškiuose dokumentuose, kurie nėra susiję su tikslu. Todėl kiekvieną gautą raštą privalu iš karto peržvelgti ir įvertinti, kiek jis svarbus siekiant įmonės tikslų.

Netinkamas naudojimasis telefonu ir kitomis ryšio priemonėmis

Niekam ne paslaptis, kad pokalbiai dažnai pradedami oro ar sveikatos aptarimu, o galiausiai užmirštama, dėl ko buvo skambinta. Taigi jei prieš rinkdamas numerį darbuotojas nėra pasižymėjęs, kokius klausimus privalo aptarti, – pokalbis bus neefektyvus. Privalu išmokti konstruktyviai kalbėti telefonu. Kaip minėta anksčiau, neretas darbuotojas net svarbaus pokalbio metu atsiliepia į telefono skambučius. Paplitus mobiliojo ryšio telefonams, tai tapo įprasta.

Dažnai elektroninis paštas ir internetas naudojami asmeniniams reikalams, todėl, užuot taupiusios darbo laiką, šios priemonės tik gaišina darbą. Štai paprastas bendrovės klerkas, atsidaręs savo elektroninio pašto dėžutę, kasdien randa apie 10–20 laiškų ir tiek pat jų išsiunčia pats. Ar galima per vieną dieną apdoroti tiek su darbu susijusios informacijos? Ko gero, didelė dalis šios informacijos yra nedarbinė.

Netinkamas darbo laiko planavimas

Netinkamas laiko planavimas – pirmasis požymis, kad darbuotojas sąmoningai ar nesąmoningai grobsto brangų darbo laiką. Tokie darbuotojai niekada nerašo panaudotino ir panaudoto laiko ataskaitų, teisindamiesi tuo, kad neturi tam laiko. Vadovas ar vadybininkas laiko apskaitą veda labai nenoriai arba išvis to nedaro. Nepasižymi, ką planuoja veikti rytoj arba užrašo darbus labai abstrakčiai (pavyzdžiui, susitikimas; turėtų būti: susitikimas su juristu: darbuotojų darbo sutarčių aptarimas, dokumentų tvarkymas, sutarčių su pirkėjais peržiūra ir įvertinimas), nelygina, kiek suplanuotų darbų iš tikrųjų buvo atlikta ir kas buvo pasiekta, kiek užtruko laiko atlikdamas planuotus darbus ir kiek atsirado nenumatytų užduočių. Dažnas vadybininkas teigia: „Aš nemėgstu sudaryti darbotvarkės, nes vis vien nepavyksta jos laikytis“. Darbotvarkė nurodo vadybininkui, ką jis turi daryti. Turėtų būti sudaroma ir savaitės darbotvarkė, numatytas darbų atlikimo laikas, eiliškumas, kas kitas galėtų atlikti tam tikrus darbus. Savaitės pabaigoje būtina viską patikrinti ir sudaryti kitos savaitės darbotvarkę. Kai vadybininkai išmoksta sudaryti savaitės darbotvarkę, galima pereiti prie dienos darbotvarkės. Dažnai teisinamasi atsiradusiais neplanuotais darbais. Tai turi būti numatyta iš anksto ir skirta tam šiek tiek laiko iš ryto ir vakare. Per šį laiką galima išgerti kavos su netikėtai atėjusiais klientais ar atlikti užsitęsusius darbus.

Italų sociologas ir ekonomistas Vilfredas Paretas teigia, kad iš 20 proc. klientų įmonė gauna 80 proc. pelno, o iš 80 proc. klientų – tik 20 proc. pelno. Taip pat yra ir su darbo laiku: tik 20 proc. darbo laiko skiriama 80 proc. rezultatų pasiekti, o 80 proc. darbo laiko išeikvojama tik 20 proc. rezultatų pasiekti. Ta nelemta 80 proc. taisyklė galioja visur.

Netvarkinga darbo vieta

Netvarkingas darbo laiko planavimas yra netvarka laiko atžvilgiu. Tačiau potencialų darbo laiko vagį pažinsi ir iš netvarkingos darbo vietos: stalas apkrautas popieriais, svarbi informacija išmėtyta po visas lentynas, speciali darbo užrašų knygutė padėta nežinia kur, rašiklis dažniausiai nerašo, telefonų ir svarbių asmenų sąrašai nesudaryti. Toks darbuotojas kiekvieną akimirką tolygiai vagia ir savo, ir kolegų bei užsakovų darbo laiką.

Nesugebėjimas paskirstyti užduočių

Nesąmoningas laiko vagis pasakys: „Geriau aš pats tai padarysiu nei paprašysiu tai atlikti kurio nors iš kolegų“. Netekę kantrybės taip savo vaikus auklėja tėvai: „Kol tu apsirengsi, ir sutems, leisk aš tave aprengsiu greičiau“. Taip auklėjamas vaikas nežinia kada išmoks apsirengti, o tėvai tik tuščiai eikvos laiką. Tiesa, kartais tam tikrus darbus geriau padaryti pačiam nei paskirti juos kitiems – taip tiesiog paprasčiau. Tačiau paprastai laiko vagys apsiima atlikti paprastesnius, malonesnius darbus ir tuo pačiu metu nevykdo savo įsipareigojimų, apleidžia savo darbą, už kurį, ko gero, gauna didesnį atlyginimą. Darbuotojai, negaudami sunkesnių užduočių, neturi galimybių tobulėti ir patys nesąmoningai ima vogs darbo laiką, atlikdami žemesnės kvalifikacijos darbus.

Atidėti reikalai

Įprotis atidėti nebaigtus darbus mažina darbo laiko trukmę, nes, nepradėjus darbo iš karto, jo šiek tiek prarandama jau tą pačią akimirką. Juk neretai darbuotojai nukelia darbus rytojui, teisindamasi tuo, kad šiandien vis tiek nesuspės, nors iki darbo pabaigos dar būna likusi pusė ar net visa valanda. Pradėti verta visada, nes ir per trumpiausią laiką galima šį tą nuveikti. Kiti, pasikvietę darbuotojus ką nors aptarti, verčia laukti arba vis nukelia pokalbį į kitą dieną.

Dar dalis laiko prarandama jau kitą dieną, kai pasiryžtama imtis atidėto darbo: jam reikia iš naujo pasiruošti, nusiteikti, prisiminti ir pan. Dėl neryžtingumo, delsimo, kaip ir dėl perdėto aktyvumo, tuščiai eikvojamas darbo laikas.  

Trukdymai

Visiems iki gyvo kaulo įgrisęs bendradarbis – toks darbuotojo tipas pasitaiko kone kiekvienoje įmonėje. Šiuos darbuotojus pažįsta visi – jie nepraeina pro šalį neįkišę savo trigrašio ar nepaprašę paslaugos, nuolatos trukdo kitiems, klausinėdami apie savo darbus, samprotaudami apie kitų darbuotojų veiklą, siūlydamiesi padėti ar pasakodami senus anekdotus. Tai aktyvūs darbuotojai – jų darbai yra patys svarbiausi. Tačiau jie ne tik veltui eikvoja savo darbo laiką, bet dar ir trukdo kitiems. 

Per mažai veiklos

Neturėdamas ką veikti darbuotojas ima nesąmoningai vogti darbo laiką. Nepakankamai apkrauti darbu darbuotojai tuščiai slampinėja po įmonę, plepa apie viską, tik ne apie darbą. Net ir pats darbščiausias darbuotojas, dirbdamas ne visu pajėgumu, anksčiau ar vėliau įpras dykinėti. Prie gerų dalykų priprantama. Juk net ir pats geriausias sportininkas, mažai treniruodamasis, nedalyvaudamas varžybose, per labai trumpą laiką prarastų gerą sportinę formą. Ar susimąstėte, kad kiekvienas (ne visi, bet KIEKVIENAS!) Jūsų darbuotojas DIRBA (?) po 8 valandas kasdien?

Pseudoveikla – apsimetinėjimas, kad dirbama

Darbuotojo apsimetinėjimas dirbančiu yra sąmoningas veiksmas. Dažniausiai taip elgiasi nuolankūs, visada aktyvūs darbuotojai. Jeigu įmonėje „sudarytos sąlygos“ kitokioms, anksčiau minėtoms, laiko vagystėms, tokius herojus nutverti gana sunku. Paprastai jie dirba uoliai, bet daugelis jų darbų yra visai nereikalingi. Jie neprisiima atsakomybės arba atliekamas darbas nėra atsakingas, o priversti imtis rimtų užduočių, pasišalina. Vienas akivaizdžių tokių darbuotojų požymių – jie informaciją susirašo į skirtingas knygutes, įdėmiai skaito nesvarbią korespondenciją, turi daug netikėtų, nenumatytų susitikimų. Visa tai jie daro sąmoningai, taigi sąmoningai apvaginėja darbdavį.

Efektyvaus darbo laiko nustatymo lakmuso popierėlis – įmonės tikslai. Vadovas pats turi gerai suvokti esamus ir būsimus įmonės tikslus ir mokėti juos paaiškinti darbuotojams, parengti nuo tikslų nenukrypstančias taisykles, stebėti, kontroliuoti, padėti pavaldiniams siekti tikslų. Kuo toliau į ateitį numatyti tikslai, tuo sėkmingiau panaudojamas laikas.

Tik nuo įmonės vadovo priklauso, ar efektyvus laiko planavimas taps įmonės darbo kultūros dalimi. Jei vadovas elgsis tinkamai, jo pavyzdžiu seks ir pavaldiniai.

Dėl darbuotojų nesąžiningumo įmonės patiria labai daug žalos. Neįmanoma tikslai nustatyti, kiek pavagiama dirbant. Tačiau yra kita patikima taisyklė: jeigu žinote, kad darbo laikas vagiamas, – užkirskite tam kelią (pavyzdžiui, išsirinkite Jums aktualias šio straipsnio nuostatas ir „melskitės“ joms kas rytą), jeigu abejojate – neabejokite: tikrai vagiama, bet jeigu manote, kad taip nėra, – susimąstykite, ar neklystate ir kitais atvejais.

Vadovo pasaulis 2004m. Nr. 12 

Ridas Mitkevičius 

Šaltinis: www.paciolis.lt/vip

Įrašykite savo komentarą:

Pasiliekame teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, pasirašytus kito asmens vardu, pažeidžiančius įstatymus, reklaminius, kurstančius nelegaliems veiksmams komentarus. Privalome specialiosioms Lietuvos tarnyboms pateikti duomenis apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorius. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.