Siunčiami duomenys...

 

Laiko vagys

  • Vakarai LT
  • 2020, liepos 02, 14:59
  • 41620 peržiūrėjo
  • 4 komentavo
vadovo_pasaulis

Apgaulės – nuolatinės šiuolaikinio verslo palydovės, todėl nagrinėti ir susipažinti su jomis yra labai svarbu. Šiai sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai sričiai būdingi visi verslo atributai: apgaulės tampa vis tobulesnės ir jų daugėja.

Blogiausia, kad į apgaules įsitraukia daug gerai pasirengusių įvairių vadybos sričių specialistų ir jie vagia tose įmonėse, kurių sėkme privalo rūpintis.

Namų  vagys

Italų psichologų teigimu, ketvirtadalis kiekvienos įmonės darbuotojų yra sąžiningi, ketvirtadalis laukia tinkamos progos atskleisti įmonių komercines paslaptis ar kaip nors kitaip pakenkti įmonei, o kiti veikia atsižvelgdami į aplinkybes. Žodžiu, taip pat nieko prieš pasukčiauti. Galbūt juos sulaiko tik gerai veikianti kontrolės sistema ar tam tikromis aplinkybėmis netinkamai elgtis neleidžia jų moralinės nuostatos. Tačiau aplinkybės gali ir pasikeisti.

Lietuviai tvirtina, kad nuo namų vagių neapsisaugosi. Tiesą sakant, nuo jų beveik ir nesisaugoma. Pamirštama sena tiesa, kad išduoda ne priešai, o draugai. Be to, specialiai apgavikų nerengia nė viena mokymo įstaiga. Į šią sritį gilinasi tik kai kurie tyrinėtojai. Deja, nė vienoje knygoje sistemingai neišdėstoma, kaip išvengti apgaulių. Todėl gerai pasirengusių, neretai siauros specializacijos sukčių tiesiog nėra kam gaudyti.

Naujausi didžiųjų pasaulio prekybos įmonių atlikti tyrimai rodo, kad apie 90 proc. vagysčių prekybos srityje padaro patys tų įmonių darbuotojai. Baisiausia, kad nemaža jų dalis yra vadinamosios baltosios apykaklaitės – neblogą profesinį pasirengimą turintys išradingi vadybininkai. Taigi pirmiausia reikia išgaudyti „namų vagis“ – pačiose įmonėse dirbančius sukčius. Deja, dėl minėtų priežasčių (o ir dėl to, kad gerai pažįsta įmonę ir jos silpnąsias kontrolės vietas) paprastai jie būna mažiausiai tikrinami.

 „Namų  vagys“  vagia  darbo  laiką

Apgaulės būna labai įvairios, rafinuotos, užslėptos. Kartais ir pats kaltininkas nesuvokia esąs apgaulių iniciatorius ir vykdytojas. Viena iš tokių subtilių apgaulių yra darbo laiko vagystės. Darbuotojai darbo laiką grobsto pačiais įvairiausiais būdais: vėluodami į darbą, žiūrėdami pro langą šventą darbo valandą ir pan. Jeigu aiškiai nepasakoma, kad taip daryti nedera, jie nejaučia jokios sąžinės graužaties.

Tarkime, kuris nors įmonės darbuotojas ateina į darbą 10 minučių po aštuntos (-10 darbo laiko minučių), pasiruošia dirbti dar po 5 minučių (-5 minutės), niekas tiksliai nežino, ką jis dirba (sunku tiksliai apskaičiuoti prarastą darbo laiką), dažnai geria kavą (-10 minučių), linksmai šnekučiuojasi telefonu ir iškart nutyla kam nors įėjus (-10 minučių), pietauti išeina šiek tiek anksčiau (-5 minutės), o grįžta šiek tiek vėliau (-5 minutės), namo išskuba dar nepasibaigus darbo laikui (-5 minutės). Taigi per 8 darbo valandas darbuotojas sugeba iš darbdavio nušvilpti apie 50 minučių. Per vieną mėnesį toks žmogus iš įmonės pavagia apie 18 darbo valandų – apie dvi darbo dienas. Tai tik vieno darbuotojo žalos mastas. Be to, „nutapėme“ ne patį blogiausią vaizdelį. Jungtinėse Amerikos Valstijose nustatyta, kad vidutinis darbuotojas kas savaitę iš savo darbdavio pavagia apie 4 valandas 5 minutes.

Net ir labai tiksliai žymint ir planuojant darbo laiką, paaiškėja, kad viena kita darbo valanda vis vien kažkur pražuvo, ir neaišku, kaip tas laikas praėjo. Tos kažkur dingusios valandos yra laiko rezervas, kurį veiksmingai panaudojus būtų galima daug užsidirbti.

Negrįžtamas laikas yra vertingiausias mūsų turtas. Jo negalima sukaupti, išsaugoti, sutaupyti. Laikas turi būti veiksmingai naudojamas iš karto. Visi darbuotojai turi tiek pat laiko, tik panaudoja jį nevienodai. Paradoksalu, kad brangiausias kiekvienos įmonės rezervas – darbuotojų laikas dažniausiai neapskaitomas, o priemonių tam yra – tai šiuolaikinės vadybos apskaitos sistemos. Tereikia mokėti jomis pasinaudoti.

Darbdavys perka, o darbuotojas parduoda

Darbuotojo samdymas yra ne kas kita, o jo asmeninio laiko pirkimas. Mokėdamas už darbo dieną, darbdavys turėtų būti suinteresuotas, kad darbuotojas visas 8 darbo valandas skirtų būtent jo tikslams pasiekti. Tuo tarpu darbuotojas parduotą laiką stengiasi panaudoti ir savo tikslams: darbo laiku apsilanko pas stomatologą ar parduotuvėje, internete pasirankioja informacijos apie savaitgalio renginius arba ypač susirūpinęs pro langą stebi automobilių eismą. Tačiau tai daugiau vadovų nei darbuotojų problema. Pastarieji elgiasi taip, kaip jiems liepiama arba leidžiama.

Ar laikas bus naudojamas efektyviai, priklauso nuo vadovo elgesio. Jeigu vadovas nustatys griežtas darbo laiko valandas, susirinkimų tvarką, darbotvarkę ir reikliai tai kontroliuos, darbo laikas bus panaudojamas tinkamai. Tačiau jei vadovui nesvarbu, kada darbuotojai susirenka į darbą, ar susirinkimo metu sprendžiami svarbūs klausimai, ar tiesiog maloniai plepama, nieko gera nelauk.

Darbdaviai patys turi rodyti iniciatyvą ir pavyzdį, kaip gerai panaudoti darbo laiką, ir siekti, kad darbuotojai būtų suinteresuoti efektyviai jį išnaudoti. Laikas gali būti vagiamas ir dėl netobulos darbo apmokėjimo sistemos. Kad ir kaip būtų keista, šiuo atveju pirmuoju smuiku griežia patys geriausi, darbščiausi darbuotojai: jie netrunka įsitikinti, kad dirba daugiausiai, o atlyginimą gauna kaip visi. Labai didelė tikimybė, kad toks darbuotojas pradės vogti darbo laiką – atlyginimais mokamus pinigus. Juk gabus specialistas gali dirbti už du.

Kaip ir kada prarandamas  laikas

Neaiškūs tikslai

Tai, kad įmonėje laikas naudojamas neefektyviai, pirmiausia rodo aiškių įmonės, o kartu ir jos padalinių bei darbuotojų tikslų nebuvimas. Darbuotojai, atlikdami darbo funkcijas, priimdami sprendimus, nuolatos kaip atskaitos tašką ir pagrindinį kriterijų turi turėti galvoje įmonės tikslus. Praradus tikslą, susitelkiama į pačią veiklą. Reikia atsisakyti veiklos, kuri mažai arba visiškai neprisideda prie pasirinkto tikslo siekimo. Kiekvienas darbuotojas turi turėti asmeninius, profesinius tikslus. Tas, kuris sugeba prisiversti sistemingai ko nors siekti (turėti tikslą), o ne šiaip plaukia pasroviui, išties yra naudingas įmonei.

Daugelis žmonių savo tikslus nusako gana miglotai, neapibrėžtai. Neturėdami aiškių tikslų, žmonės griebiasi tai vieno, tai kito darbo, daro tai, ko nori kiti, ir taip tuščiai iššvaisto savo jėgas. Tokie žmonės nemoka pakovoti už save ir pasakyti „ne“. Neaiškūs asmeniniai darbuotojo tikslai – neaiškūs jo tikslai įmonėje, o tai reiškia tik viena – neefektyvų ir nuostolingą tokio darbuotojo darbą. Realybės nejutimas, neaiškūs tikslai ir su jais susiję planai – svarbiausias laiko vagysčių, kaip banga nusiritančių per visą įmonę, požymis.

Per daug darbų 

Daug darbų apsiėmę darbuotojai taip pat pradeda vogti darbo laiką. „Darbščiosios bitelės“ tiesiog nebesuspėja laiku atlikti prisiimtų darbų, privelia klaidų ir galiausiai pervargsta. Ne laiku atlikti darbai gaišina bendradarbius. Klaidos niekais paverčia pasiektus rezultatus ar priimamus sprendimus ir galiausiai viską tenka daryti iš naujo. Nuolatinis pervargimas, kai kasdien pasiliekama padirbėti po darbo, nuvargina ir darbštuolį, o jam pakeisti reikia surasti kitą darbuotoją.

Sakoma: „darbas kvailį randa“. Iš dalies tai yra tiesa. Darbuotojas, nesugebantis įvertinti jėgų, turimų darbų ir vis prisiimantis papildomų įsipareigojimų, elgiasi neatsakingai.  

„Gaisro gesinimas“

Labai populiarūs „degantys“ darbai. Tokių „gaisrų“ židiniai dažniausiai atsiranda įvairaus lygio vadovų kabinetuose. Tuomet jie, kaip dera vadovams, garsiai skelbia apie pavojų ir įveda nepaprastąją padėtį. Visi meta savo darbus, šūkaudami ant kolegų, nesidrovėdami keiksmažodžių, suprakaitavę ir grėsmingomis veido išraiškomis puola „gesinti gaisro“. Ką galėtume pasakyti apie tokį vadovą ir darbuotojus? Ko gero, jie galėtų būti gera gaisrininkų komanda.

Ir tik prie „degėsių krūvos“ pradedama analizuoti, kodėl kilo gaisras. Kur jis kilo? Ar buvo galima jo išvengti? Dar gerai jeigu imamasi analizuoti. Dažniausiai, neužgesinus vieno „gaisro“, kyla kitas. Galiausiai visą įmonę apima „liepsnos“ ir jas desperatiškai mėgina „gesinti“ visas kolektyvas.

Nors skubūs darbai reikalauja iš mūsų daug pastangų, tačiau jie retai būna svarbūs. Užuot kovojus su krizėmis ir ypatingomis situacijomis, reikėtų išmokėti save sustabdyti arba neleisti tokioms situacijoms atsirasti. Nuolatinė skuba darbe turi būti suardyta, kol ji neįsivyravo. Skuba labiau reiškia netvarką, o ne darbų svarbumą – tikslo siekimą. Todėl jeigu darbuotojui pavedamas skubus darbas, verta išsiaiškinti, kodėl jį reikia atlikti greitai ir kokie bus rezultatai.

Daugiau veiksmo nei rezultatų

Vilis Rodžersas sakė: „Ne taip svarbu, ką jūs kiekvieną dieną darote – svarbu tai, ką padarote“. Yra didžiulis skirtumas tarp veikimo ir to rezultatų. Daugelis darbuotojų sunkiai dirba, bet dienos pabaigoje rezultatų nematyti. Jų atliktos įvairios užduotys nė trupučio neprisideda prie numatyto tikslo. Darbuotojas arba sąmoningai susikuria daugybinės veiklos erdvę, arba pats papuola į jos tinklą ir nesugeba suvokti, kam reikia tos jo veiklos. Kai nėra tikslų, susitelkiama į veiklą. Taigi visada reikia sustoti ir pagalvoti, kokie yra įmonės tikslai. Be to, jie turi būti sukonkretinti padaliniams ir darbuotojams. Kaip gi kitaip būtų galima pasakyti, kokie buvo laimėjimai.

Perfekcionizmas

Siekti idealo yra gerai, tačiau kartais dėl to nepateisinamai gaištamas laikas. Norėdamas idealiai, pedantiškai atlikti darbą darbuotojas ima vertinti darbo procesą labiau nei veiklos tikslą. Stengdamasis gražiai ir taisyklingai parašyti skubų laišką kompiuteriu, jį dailindamas, redaguodamas, darbuotojas galiausiai pavėluoja išsiųsti jį laiku ir sutartis lieka nepasirašyta. Taigi ne tikslas, o pats darbas iškeliamas į pirmą vietą. Geriau būtų laišką greitai parašyti ranka ir išsiųsti – tikslas yra pateikti atsakymą, o ne gražiai parašyti tekstą.

Šokinėjimas nuo vieno darbo prie kito

Tikslų neturintis darbuotojas griebiasi tai vieno, tai kito darbo ir visą energiją iššvaisto veltui. Jis didžiuojasi tuo, kad sugeba vienu metu dirbti kelis darbus ir spontaniškai į viską reaguoti. Tokie darbuotojai noriai visur dalyvauja. Jie sprendžia kitų darbuotojų problemas, aktyviai kišasi į kitų darbus. Savaime suprantama, kad savo užduotims atlikti jiems nelieka laiko.

Prioritetai

Daug darbo laiko veltui iššvaisto tie darbuotojai, kurie nesugeba nustatyti darbų sekos, išskirti, kurios užduotys turi būti atliekamos pirmiausia, o kurios gali palūkėti. Paprastai atliekami tie darbai, kurie labiausiai patinka. Taigi prioritetus dažnas darbuotojas nusistato vadovaudamasis emocijomis. Tačiau prioritetai ir yra nustatomi tam, kad emocijos ir realybė būtų atskirtos. Dar sunkiau, kai nėra aiškių prioritetų, jie dažnai keičiasi arba vienas kitam prieštarauja. Visi darbai būna skubūs ir labai svarbūs, tačiau visų iš karto ir greitai nenudirbsi. Nesugebėjimas nustatyti darbų prioritetų rodo ir darbuotojo kvalifikacijos stoką.

Blogai veikiantys informavimo kanalai

Dar vienas darbo laiko vagis – netinkamai veikiantys informavimo kanalai. Daug prarandama, kai vienas vadovas prisimena nepasakęs ko nors svarbaus kitiems, kai tie jau būna įpusėję darbą. Kitas gi pamiršta atitinkamiems padaliniams perduoti naujausią informaciją, ir darbuotojai veltui gaišta laiką dirbdami su pasenusiais duomenimis. Apie kokį efektyvų darbo laiką gali būti kalbama? Be to, dėl tokių trukdžių darbuotojai galiausiai pradeda nefiksuoti teikiamos informacijos – juk taip dažnai ji buvo gauta ne laiku, ne vietoje ir dar buvo neteisinga.

Per didelis pastovumas, nemokėjimas išskirti svarbiausių dalykų

Visą straipsnį "Laiko vagys" skaitykite: https://manager.lt/laiko-vagys/

Šaltinis: manager.lt/laiko-vagys/

Įrašykite savo komentarą:

Pasiliekame teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, pasirašytus kito asmens vardu, pažeidžiančius įstatymus, reklaminius, kurstančius nelegaliems veiksmams komentarus. Privalome specialiosioms Lietuvos tarnyboms pateikti duomenis apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorius. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.