Siunčiami duomenys...

 

Darbuotojų materialinė atsakomybė

  • Vakarai LT
  • 2007, gegužės 15, 11:31
  • 48733 peržiūrėjo
  • 9 komentavo
juristas_06_12

Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui, t. y. įmonei, įstaigai, organizacijai (toliau – įmonė) ar fiziniam asmeniui dėl darbuotojo kaltės padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Konstitucijos 23 straipsnis nustato, kad nuosavybė yra neliečiama ir saugoma įstatymų. Vadovaujantis šia nuostata, asmenys, pagal darbo sutartį samdomi dirbti darbdavio įmonėje, privalo saugoti ir tausoti darbovietės turtą. Už šių reikalavimų nevykdymą, kai šiąja veika kalti darbuotojai padaro turtinę žalą darbdaviui, privalu ją atlyginti Darbo kodekso (toliau – DK) XVII skyriuje nustatyta tvarka, kuri ir aptariama šiame straipsnyje.

Materialinės atsakomybės sąlygos

Darbo kodeksas detaliai nusako darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas, kurios iš esmės skiriasi nuo turtinės atsakomybės, nustatytos Civiliniame kodekse (toliau – CK). Kai kurių kategorijų darbuotojų (pavyzdžiui, valstybės tarnautojų, kariškių ir kt.) darbinį statusą reguliuoja specialūs teisės aktai (įstatymai, statutai ir pan.), nustatantys ir tų darbuotojų materialinės atsakomybės išskirtines sąlygas, kurios šiame straipsnyje nenagrinėjamos.

Darbuotojų materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbuotojas, netinkamai atlikdamas savo darbo pareigas, darbdaviui padaro žalos. Kaip nurodyta DK 246 straipsnyje, tokiai atsakomybei atsirasti būtinos visos šios sąlygos: 1) realios turtinės žalos padarymas darbdaviui; 2) žala padaryta darbuotojo neteisėta veika; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) darbuotojo kaltė dėl žalos padarymo; 5) darbuotojas ir darbdavys teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra saistomas su darbuotojo darbine veikla.

Darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą materialinę žalą, atsiradusią dėl: turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo); medžiagų pereikvojimo; baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės; išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų; netinkamo materialinių vertybių saugojimo; netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos; nesiimtų priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti ir kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo ir dėl kitų priežasčių (DK 253 str.).

Pagal bendras sąlygas darbuotojas už padarytą įmonei žalą atsako tik tuomet, kai ji atsirado dėl jo neteisėto elgesio, kuriuo buvo pažeisti įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat ir įmonės lokaliniai norminiai aktai (darbo tvarkos taisyklės, kolektyvinė sutartis, pareiginė instrukcija, saugos darbe instrukcija ir kt.). Darbuotojas šiuos neteisėtus veiksmus gali įvykdyti tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (nerūpestingumo, aplaidumo). Atskirais atvejais nuo darbuotojo kaltės formos priklauso ir atlygintinos žalos dydis.

Savo ruožtu darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojui tinkamas darbo sąlygas, kurios jam užtikrintų galimybę išsaugoti patikėtą įmonės turtą. Kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), kai žala atsirado dėl to, kad nebuvo sudarytos būtinos sąlygos patikėtų vertybių išsaugojimui, teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir darbuotojo kaltės laipsnį, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį (LAT 2005-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2005 ir kt.).

Materialinė atsakomybė netaikoma, kai darbuotojas žalą darbdaviui padaro teisėtais veiksmais (pavyzdžiui, gelbėdamas įmonės turtą nuo gaisro, išlaužia cecho duris, apgadina įrengimus ir pan.). Manytume, kad neturėtų būti reikalaujama iš darbuotojo materialiai atlyginti žalą, atsiradusią dėl įmonės normalios gamybinės ir ūkinės veiklos rizikos. Ji dažniausiai susijusi su naujos gamybos ar produkcijos įsisavinimu. Tokia rizika laikoma normaliu dalyku, jei dėl jos nuostoliai atsirado siekiant įmonei naudos ir kai jų išvengti kitomis priemonėmis buvo neįmanoma.

Darbo įstatymai įpareigoja darbdavį įrodyti darbuotojo padarytą tikrąją žalą, jo neteisėtą ir kaltą elgesį dėl tos žalos atsiradimo bei priežastinį ryšį tarp tos veikos ir žalos atsiradimo. Jei žala padaroma turtui, kai tarp darbo sutarties šalių yra pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojo kaltė yra preziumuojama. Tokiu atveju darbuotojas gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti darbdaviui atsiradusią turtinę žalą, jei jis įrodo, kad ši žala atsirado ne dėl jo kaltės (LAT 2001-01-31 nutartis civ. byloje Nr. 3-3K-126/2001).

Materialinės atsakomybės rūšys

Darbo kodeksas nustato, kad už darbdaviui padarytą turtinę žalą darbuotojams gali būti taikoma ribota arba visiška materialinė atsakomybė. Ribota materialinė atsakomybė taikoma tada, kai teisės aktai nenustato darbuotojo pareigos visa apimtimi atsakyti prieš darbdavį už jam padarytą turtinę žalą.

DK 254 straipsnis nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, įvardytus DK 255 straipsnyje, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą. Be to, DK 85 str. 3 dalyje nustatyta, kad įmonės, struktūrinio padalinio vadovams ir kitiems pareigūnams, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos, darbo arbitražo, trečiųjų teismo sprendimus arba kai jie pažeidė DK 83 straipsnio reikalavimus, gali būti taikoma materialinė atsakomybė iki šešių mėnesių pareiginės algos dydžio, jeigu dėl jų kaltės darbdaviui buvo padaryta žala.

Darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis apskaičiuojamas Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (Žin., 2003, Nr. 52-2326) nustatyta tvarka. Pagal ją darbuotojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš trijų paskutiniųjų mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, per kurį paaiškėjo padaryta žala, uždarbio vidurkio.

Jeigu žala įmonei padaroma nevienkartiniais ir tarpusavyje nesusijusiais veiksmais, už kiekvieną žalos padarymo faktą darbuotojui gali būti taikoma ribota iki jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio materialinė atsakomybė. Tokiais atvejais visos išskaitos iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, yra sumuojamos, tačiau darbuotojui turi būti paliekama 50 proc. išmokėtino darbo užmokesčio iki galutinio atsiskaitymo (DK 225 str. 2 d.).

DK 255 straipsnis įpareigoja darbuotojus atlyginti visą žalą, jeigu ji padaryta: 1) tyčine veika; 2) dėl nusikalstamos veikos, konstatuotos Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka; 3) darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis; 4) prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos proceso metu; 5) kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už žalą visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose; 6) neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo; 7) dėl priežasčių, numatytų kolektyvinėje sutartyje.

Pateikta teisės norma rodo, kad DK neišvardyti visi darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės atvejai. Darbdavio įgaliotų asmenų ir darbuotojų kolektyvo (profsąjungos, o jei jos nėra – darbo tarybos) atstovų paruoštoje ir po darbuotojų kolektyvo pritarimo pasirašytoje įmonės kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyti ir kiti atvejai, kai už darbuotojo padarytą žalą jam galės būti taikoma visiška materialinė atsakomybė (pavyzdžiui, kai darbuotojas pradangina įmonės materialines vertybes, gautas pagal važtaraštį ar vienkartinį įgaliojimą ir pan.).

Savitas teisinis statusas taikomas akcinių bendrovių (tiek uždarųjų, tiek ir atvirųjų) vadovams, kurie bendrovėje dirba pagal darbo sutartį ir jiems taikomos darbo įstatymų nuostatos. Mat bendrovės vadovo, kaip bendrovės vienasmenio valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja Civilinio kodekso normos, skirtos akcinių bendrovių veiklai reguliuoti, ir Akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 2003, Nr. 123-5574). Bendrovės vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisinio statuso dualistinę prigimtį nurodė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2001 m. spalio 16 d. išnagrinėtoje ieškovo V. P. civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001, tokią nuostatą šis teismas išsakė ir kitose kasacinėse nutartyse.

Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis (Žin., 2006, Nr. 82-3252) nustato, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Su bendrovės vadovu gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Kai bendrovės vadovas sudaro sandorį viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atlieka kitus neteisėtus veiksmus ir tuo bendrovei padaro žalos (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to vadovas gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės ar jos akcininkų sąskaita, bendrovė ir jos akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų patirtą žalą, įskaitant ir negautą pelną. Tokiais atvejais bendrovės vadovui taikomi ne darbo įstatymai, bet Akcinių bendrovių įstatymas. Šios pozicijos laikosi teisminė praktika. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje pagal AB ,,Laivitė" ieškinį atsakovui G. R. nurodė, kad akcinių bendrovių vadovų žalos, padarytos bendrovei, santykiams taikytinas Akcinių bendrovių įstatymas ir kitos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, bet ne darbo įstatymai (LAT 2001-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1203/2001).

Visiškos materialinės atsakomybės sutartis

Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas yra darbdavio prerogatyva, nes tokia sutartis gina darbdavio interesus. Tačiau DK 256 straipsnis nustato dvi vienu metu būtinas sąlygas, kad su pilnamečiu darbuotoju galėtų būti pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis: pirma, tas darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; antra, tokių konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatytas kolektyvinėje sutartyje.

Tačiau mūsų šalyje tik nežymi dalis įmonių yra sudariusios kolektyvines sutartis, o gamybos interesai reikalauja apsaugoti materialines vertybes, kurios gamybinės veiklos proceso metu yra perduodamos naudotis atskiriems darbuotojams. Todėl praktikoje dažnai su darbuotojais sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys ir tose įmonėse, kuriose nėra pasirašytos kolektyvinės sutartys, tačiau jei jų darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, arba dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Teismai tokiai praktikai pritaria. 2003 m. balandžio 3 d. A. S. įsidarbino UAB vadybininku ir kitą dieną su juo buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kasatorius A. S. teismui skunde nurodė, kad UAB nėra kolektyvinės sutarties, ir todėl prašė panaikinti su juo neteisėtai sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs A. S. kasacinį skundą, konstatavo, kad byloje nustatyta, jog kasatorius pas atsakovą dirbo vadybininku ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių priėmimu bei išdavimu. Esant tokiam darbo pobūdžiui, darbdavys pagrįstai sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotoju (LAT 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2005). Šis teismas 2007 m. vasario 6 d. nutartyje Nr. 3K-3-37/2007 nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (DK 256 str. 1 d.). Tokios sutarties sudarymo su darbuotojais prielaida yra ta, kad jų darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu.

Kai teisės aktai leidžia su priimtu dirbti asmeniu sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, darbo sutarties pavyzdinėje formoje (10 p.) nurodoma, kad darbuotojas pagal atskirą rašytinę sutartį prisiima visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtą įmonės turtą. Tokioje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nurodoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokie įsipareigojimai tenka darbdaviui, kuris turi užtikrinti sąlygas, kad darbuotojas turėtų realią galimybę išsaugoti jam patikėtą įmonės turtą, tai yra materialius daiktus ir nematerialaus pobūdžio (pavyzdžiui, pinigus, akcijas ir kt.) vertybes. Jeigu darbas (pareigos) yra nurodytas sąraše, patvirtintame kolektyvinėje sutartyje, tačiau darbuotojas atsisako pasirašyti sutartį dėl visiškos materialinės atsakomybės, įmonės administracija gali su juo nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnio pagrindu ir tvarka.

Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (Žin., 1999, Nr. 50-1622) patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 5 punktas nustato, kad keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, turi būti inventorizuojama ta turto dalis, kuri yra perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam pagal reikalų perdavimo ir priėmimo dienos būklę. Jeigu dėl kartu dirbamo materialiai atsakingo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe, pavyzdžiui, su sandėlyje dirbančiais vedėju, sandėlininkais, pagalbiniais darbuotojais. Šioje sutartyje aptariamos sąlygos, kas turi būti daroma, jei keičiasi darbuotojų grupės sudėtis. Tokiais atvejais žalą atlygina visi sutartį pasirašę darbuotojai ir kiekvieno jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui per kurį susidarė žala, jeigu tokioje sutartyje nenustatyta kitaip. Bet jeigu įmonės turtu bendrai naudojasi grupė žmonių, pavyzdžiui, kelios darbuotojų brigados, kurioms keičiantis turtas neperduodamas, jie visiška materialinė atsakomybė sutartiniu pagrindu negali būti taikoma.

Atlygintinos žalos dydžio nustatymas

Darbuotojo padaryta turtinė žala nustatoma revizijos aktais, inventorizacijos žiniaraščiais, kitais dokumentais, o nuo šių dokumentų įforminimo dienos skaičiuojami ir terminai tiems nuostoliams išieškoti (ieškinio senaties termino pradžia).

Darbuotojo padaryti nuostoliai nustatomi pagal darbdavio patirtą žalą, kuri apima ir jo negautas pajamas (DK 257 str. 1 d.). Turtinės žalos dydis nustatomas pagal prarasto ar sugadinto turto faktinę vertę rinkos kainomis. Apskaičiuojant žalą atsižvelgiama į turto nusidėvėjimą ir jo natūralų sumažėjimą bei patirtas išlaidas (tiesioginius nuostolius). Kai nuostoliai patiriami dėl pašto ženklų, loterijos ir transporto bilietų trūkumo, išieškotina jų nominali vertė. Tik kai darbuotojas laiku pranešė apie šių dokumentų praradimą ir įmonės administracija turėjo galimybę sustabdyti jų faktinį realizavimą, iš kalto asmens išieškomos tik prarastų dokumentų pagaminimo išlaidos.

Darbuotojas, vykdydamas darbines pareigas, gali turtinę žalą padaryti ne tiesiogiai darbdaviui, bet pašaliniams fiziniams ar juridiniams asmenims (teisinėje literatūroje jie įvardijami kaip tretieji asmenys). Tokiu atveju CK 6.264 str. 1 dalis nustato, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbdavys, atlyginęs turtinę žalą tretiesiems asmenims pagal civilinius įstatymus, įgyja regreso teisę išieškoti dėl to patirtus nuostolius iš kalto darbuotojo DK nustatyta tvarka. Šiuo atveju atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 str. 4 d.). Tokią nuostatą yra pareiškęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ieškovo Vilniaus universiteto onkologinio instituto ieškinį to instituto darbuotojui J. J. Ž. (2005-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2005).

Kai žalą kartu padaro keli darbuotojai, jiems taikoma bendra dalinė atsakomybė, tai yra atlygintini nuostoliai nustatomi kiekvienam iš jų atskirai, atsižvelgiant į kiekvieno asmens kaltės laipsnį, taikytinos materialinės atsakomybės rūšį ir ribas. Solidariai (t. y. visi bendrai) darbuotojai atsako tuomet, kai jie žalą padaro bendrais nusikalstamais veiksmais, kuriuos nuosprendžiu konstatuoja teismas. Tokiu atveju teismo priteisti visi nuostoliai gali būti pasirinktinai išieškomi iš bet kurio šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo asmens.

Padarytos žalos išieškojimo tvarka

Žalą padaręs darbuotojas ją gali savo noru atlyginti. Tokiais atvejais jis, įmonei sutinkant, gali jai neatlygintinai perduoti lygiavertį turtą ar sugadintą daiktą pataisyti arba tą žalą atlyginti pinigais. Jei žala geruoju neatlyginama, jos nuostoliai (t. y. žalos piniginė išraiška) iš kaltų asmenų išieškomi priverstine tvarka.

Kaip nustato DK 258 straipsnis, darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala neviršijant jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Toks nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos ir tam nėra būtinas darbuotojo sutikimas.

DK 225 straipsnyje nurodyta, kad iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, išskaitų dydis kiekvieną mėnesį negali viršyti 20 proc., o išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą – iki 50 proc. darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio. Išskaičiuojant iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, pagal kelis vykdomuosius dokumentus, darbuotojui turi būti paliekama 50 proc. išmokėtino darbo užmokesčio. Iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą minimalios mėnesinės algos dydį, išskaitoma 70 proc. išmokėtino darbo užmokesčio, jeigu teismas nenustato mažesnio išskaitų dydžio.

Darbuotojas, nesutikdamas su darbdavio daroma išskaita, turi teisę kreiptis į įmonės darbo ginčų komisiją per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Kreipimasis į darbo ginčus nagrinėjantį organą sustabdo išieškojimą iš darbo užmokesčio.

Rašytinis nurodymas išskaitai iš darbuotojo darbo užmokesčio negali būti duodamas, jei yra praleistas vieno mėnesio terminas nuo žalos paaiškėjimo dienos, ar darbuotojas yra nutraukęs darbo santykius su darboviete arba darbuotojo padaryta žala viršija jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Šiais atvejais darbdavys per DK 27 straipsnio nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą gali pareikšti esamam ar buvusiam darbuotojui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Atskirais atvejais įmonei padarytą žalą teismas gali priteisti nagrinėdamas administracinę ar baudžiamąją bylą.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl materialinės žalos atlyginimo, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo (darbuotojo) turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia (LAT 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2005 ir kt.). Kai tam tikram darbuotojui žalos atlyginimas sumažinamas dėl jo turtinės padėties, tai negali būti pagrindas padidinti atlygintiną žalą kitiems grupinės atsakomybės dalyviams.

Teismo priteisti nuostoliai išieškomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jei skolininkas priteistų nuostolių pats neatlygina, antstolis jų išieškojimą nukreipia į jo turtą, o jei aprašomo turto nėra – į skolininko darbo užmokestį. Tokiu atveju išieškotinos sumos dydis yra nustatomas pagal DK 225 straipsnį.

Henrikas Davidavičius

Teisininkas

Žurnalo „Juristas“ Nr. 5 skaitykite:

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 144 str. 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįvykdomas. To paties kodekso 148 str. 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškęs ieškinio, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Straipsnyje LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO PAGRINDAI IR PRAŠYMO JAS TAIKYTI PATEIKIMAS ir aptariama, kokiomis teismas padaro išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir pareiškėjo turtiniams interesams, ir kada reikėtų pateikti prašymą šias priemones taikyti.

Bene dažniausias civilinių teisinių santykių objektų dalyvavimo civilinėje apyvartoje pagrindas – vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys. Šios sutartys yra ne tik atskira pirkimo–pardavimo sutarčių, tačiau ir atskira vartojimo sutarčių rūšis. Tai lemia tik šiai sutarčių rūšiai būdingą specifiką ir didelį įstatymo leidėjo dėmesį šioms sutartims. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims yra taikomos ne tik bendrosios pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios nuostatos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305–6.349 str.), bendrieji vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai, nustatyti CK 6.188 straipsnyje, ar vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios CK normos (CK 6.350–6.370 str.), bet ir atskirų teisės aktų normos. Jos laikomos specialiosiomis teisės normomis CK normų atžvilgiu, tačiau neturi joms prieštarauti, išskyrus atvejus, kai pačiame CK nustatyta kitaip (CK 1.3 str. 2 d.). Neabejotina, kad sudarant vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį būtina atsižvelgti ir į bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, CK normas, reglamentuojančias prievolinius teisinius santykius ir daiktinę teisę reglamentuojančias privalomo elgesio taisykles. Apie tai straipsnyje VARTOJIMO PIRKIMO–PARDAVIMO SUTARTYS.

Šaltinis: www.paciolis.lt/juristas/

Įrašykite savo komentarą:

Pasiliekame teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, pasirašytus kito asmens vardu, pažeidžiančius įstatymus, reklaminius, kurstančius nelegaliems veiksmams komentarus. Privalome specialiosioms Lietuvos tarnyboms pateikti duomenis apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorius. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.