Siunčiami duomenys...

 

Verslo vagystė

  • Vakarai LT
  • 2007, liepos 20, 10:21
  • 21647 peržiūrėjo
  • 8 komentavo
vadovo_pasulis_0701

"Vieną dieną turtingajam tėčiui pareiškiau, kad ruošiuosi pradėti kitame darbe dirbti puse etato tam, kad padidinčiau savo pajamas... Šio momento jis ir laukė. Turtingasis tėtis tarė:

– Didžiausia klaida, kurią daro žmonės, yra ta, kad jie per sunkiai dirba dėl pinigų. Daugelis nepasistūmėja finansų srityje į priekį, nes prireikus pinigų susiranda papildomą darbą. Jei nori pagerinti savo finansinę padėtį, turi susirasti darbą visu etatu ir pradėti papildomą verslą."

Tai ištrauka iš garsiosios R. Kyosakio knygos "Du tėčiai – turtingas ir vargšas". Kai pradėjau konsultanto karjerą, ne kartą teko sulaukti klausimo: "O ar skaitėte R. Kyosakį?" Ši knyga Lietuvoje ir kitose šalyse pakeitė mūsų kartos mąstymą: dabar esame labiau finansiškai išprusę ir supratome, kad laikydamiesi keleto paprastų taisyklių galime tapti turtingi. "Du tėčiai" mums vaizdžiai parodė du kelius – vienas jų veda į bankrotą, kitas – į finansinę gerovę. Tai nuostabi knyga, kurią ir jūs, jei dar neskaitėte, būtinai turėtumėte paskaityti.

"Du tėčiai", be kita ko, moko žmones verslumo ir teigia, kad darbas kai kuriems nėra kelias į finansinę gerovę. Todėl norintiesiems praturtėti siūloma pradėti savo verslą. Taip jie tampa nepriklausomi ne tik nuo darbdavio, bet ir kur kas turtingesni – moko knygos autorius. Žinoma, puiku, kad atsiranda knygų, skatinančių žmonių verslumą. Esu tik už tai, kad kuo daugiau žmonių įkurtų savo verslą. Jie puikiomis prekėmis ar paslaugomis praturtintų visuomenę, o darbuotojai galėtų pasirinkti patrauklesnius darbo siūlymus. Kuo daugiau sąžiningų ir protingų verslininkų, tuo turtingesnė visuomenė.

Tačiau Lietuvoje vis dažniau šią svajonę darbuotojai įgyvendina visai ne taip, kaip siūlė R. Kyosakis. Vis dažniau girdime tokią istoriją: keletas įmonės darbuotojų išėjo ir įkūrė savo įmonę. Jie perviliojo buvusio darbdavio klientus ir teikia tokias pat paslaugas. Be to, išėjusieji sėkmingai naudojasi ankstesnėje darbovietėje disponuota konfidencialia informacija, dėl to dabar buvęs darbdavys patiria didžiulių nuostolių. Darbdavys buvusius darbuotojus mielai paduotų į teismą, tačiau konfidencialumo įsipareigojimas surašytas netinkamai, nekonkuravimo sutartis išvis nepasirašyta, o apskritai mūsų įstatymai labiausiai gina darbuotojų teises ir nevaržomą konkurenciją. Pavyzdžiui, iš vieno rajono laikraščio tuo pačiu metu pasitraukia 6 kvalifikuoti darbuotojai. Rajone, kaip patys suprantate, didelio kvalifikuotų žurnalistų pertekliaus nėra, tad šis laikraštis yra pasmerktas žlugti...

Žinoma, niekas neturi ginčyti ir riboti žmogaus teisės įsteigti savo verslą. Jei taip nutiktų, pirmas eičiau prie Seimo protestuoti. Tačiau taip pat neteisinga, kai nesąžiningi darbuotojai, sužinoję verslo paslaptis, ima tuo piktnaudžiauti ir veikti prieš buvusį darbdavį. Tuomet neužtikrinamos neturtinės nuosavybės teisės: įmonės know-how ir komercinės paslaptys. Iki šiol Lietuvos teisės aktuose nebuvo numatyta pakankama apsauga nuo tokios vagystės. Taip pat neturime šios srities nusistovėjusios teismų praktikos. Tačiau tokių atvejų, kai buvę darbuotojai pradeda vilioti įmonės klientus ir tiekėjus, vis daugėja. Todėl labai aktualu šiuolaikinei, ypač mažai, įmonei apsisaugoti nuo šios grėsmės.

Nesąžiningos konkurencijos žala

Nuo nesąžiningos konkurencijos, kaip ir nuo bet kokios vagystės, dažniausiai nukenčia visi, išskyrus vagis. Tačiau ši žala ne visuomet akivaizdi, todėl iki šiol jai skirta per mažai dėmesio. Apie intelektinės vagystės tiesioginę žalą verslui net neverta kalbėti: tai prarasti klientai, sumažėjusios pajamos, į buvusių patyrusių darbuotojų vietas ateina neturintieji patirties, sumažėja pasitikėjimas verslo organizavimu. Žalos neišvengia ir įmonėje likę darbuotojai. Darbdavys nebenori investuoti į darbuotojų ugdymą, nes bijo, kad šie bet kada gali tapti jo tiesioginiais konkurentais. Kuo didesnę darbo patirtį turi įmonės darbuotojai, tuo didesnė tikimybė, kad jie imsis savo verslo. Išeina, kad kuo darbdavys daugiau investuoja į darbuotojus, tuo labiau didėja ši rizika.

Žalos neišvengia ir vartotojai. Įmonės savininkas virėjas turi gerokai pagalvoti, ar verta atskleisti jaunajam kolegai kulinarines paslaptis. Todėl jų restoranas negalės sėkmingai dirbti, nes nebus kam pagaminti tokių pat skanių patiekalų. Susidaro panaši padėtis, kaip ir dėl autorių teisių. Jei neužtikriname jų intelektinės nuosavybės, įrašų ir knygų piratai iš to pelnosi, tačiau ilgainiui visuomenė nukenčia. Autoriai nesuinteresuoti kurti intelektinius produktus. Nepakankama intelektinės ir neturtinės nuosavybės apsauga įmonėse stabdo investicijas į žmogiškuosius išteklius, ribojamas darbuotojų disponavimas konfidencialia informacija, įmonėje įsigali nepasitikėjimo atmosfera. Taip nutolstame nuo strateginių valstybės tikslų – didinti Lietuvos įmonių konkurencingumą, sukurti žinių visuomenę ir konkuruoti užsienyje intelektinės produkcijos srityje.Teisinė apsauga

Neseniai teko dalyvauti Lietuvos studentų teisininkų sąjungos seminare "Nekonkuravimo susitarimai: teoriniai ir praktiniai sprendimai". Teisininkų pranešėjų ginčai ir diskusijos atskleidė teisinio reguliavimo šioje srityje stoką. Įstatymai pripažįsta teisę į sąžiningą konkurenciją ir neturtinę nuosavybę. Be to, darbuotoją gina Darbo kodeksas, kuriame aiški nuostata, kad tarp darbdavio ir darbuotojo negalimi jokie susitarimai, kurie pablogintų darbuotojo padėtį. Čia viskas aiškiai reglamentuota, kartais net per smulkiai. Nesutariama, ar šiuos santykius turėtų nagrinėti darbo, ar civilinė teisė. Darbuotoją gina ir Konkurencijos įstatymas, kuris siekia užtikrinti laisvę nevaržomai konkuruoti.

Darbdaviui naudinga būtų susitarti su darbuotoju ir dėl konfidencialios informacijos neplatinimo, ir dėl nekonkuravimo. Jei visa tai surašysite į darbo sutartį, visi su tuo susiję ginčai bus darbo santykių objektas, ir įstatymo požiūriu atrodysite kaip vyras, siekiantis nuskriausti buvusią žmoną. Jei surašysite atskirą susitarimą, tuomet jūsų ginčai bus nagrinėjami pagal civilinę teisę, kuri pripažįsta abiejų šalių lygiateisiškumą. Jūs galite lanksčiau susitarti.

A priori įstatymai pripažįsta darbuotojų teisę konkuruoti, jei nesate susitarę kitaip. Nekonkuravimo sutartyje būtina nustatyti sąžiningą darbuotojo atlyginimą už įsipareigojimą nekonkuruoti. Kitaip jūsų sutartis gali būti pripažinta kaip vienašališkas spaudimas silpnesnei šaliai. Sutartis bus negaliojanti, jei ji buvo sudaryta nesąžiningai pasinaudojus kitos šalies sunkia padėtimi. Jūsų nekonkuravimo susitarimo terminas turi būti ribotas – vieneri ar dveji metai, bet jokiu būdu ne ilgiau nei penkeri.

Nekonkuravimo sutartyje patartina įrašyti vienkartinę baudą už konkuravimą. Priešingu atveju jums tektų uoliai įrodinėti, kiek ir kokių nuostolių patyrėte. O tai padaryti yra beviltiškai sunku. Kiekvieną nuostolį turėsite pagrįsti teisiniais dokumentais, pavyzdžiui, teismui pateikti galiojančias buvusių darbuotojų (dabartinių konkurentų) verslo sutartis ir sąskaitas. Be to, reikės įrodyti, kad visa tai yra nesąžiningos konkurencijos pasekmė. Išspręsti šią problemą jums padėtų vienkartinė piniginė kompensacija – tereikėtų įrodyti konkuravimo faktą.

Kita vertus, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kas nors būtų tokią baudą sumokėjęs. Todėl negaliu tvirtinti, ar tai padėtų. Pasak Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros asistento Donato Zdanavičiaus, kol kas geriausias praktiškai veikiantis metodas – po tam tikro laiko, pasibaigus sutartyje nustatytam nekonkuravimo laikotarpiui, sumokėti darbuotojui kompensaciją už nekonkuravimą. Ir, beje, apie tokią kompensaciją galite tik svajoti, jei nesurašėte susitarimo ant atskiro lapo – pagal darbo teisę darbuotojams iš viso netaikomos jokios baudos.

Nekonkuravimo sutartyje jums taip pat reikia išdėstyti, kokie konkretūs veiksmai yra laikomi konkuravimu. Jei aiškiai neįrašysite, kad raginimas kitus darbuotojus su jumis konkuruoti yra susitarimo pažeidimas, toks pažeidėjas nuo atsakomybės tikriausiai išsisuks. Taip pat pasverkite, su kokiais darbuotojais tokius susitarimus pasirašote.

Negalite uždrausti IT specialistui ar kepėjai dirbti pagal jo specialybę. Tačiau galbūt galite riboti jų galimybes dirbti identišką, kaip ir jūsų įmonėje, darbą.

Ką gi, pasirašome reikalingus popierius. Ir vis tiek nesame apsaugoti nuo nesąžiningos darbuotojų konkurencijos. Kaip minėjau, taip yra dėl iki šiol nereglamentuotos šios srities įstatymų bazės ir nenusistovėjusios teismų praktikos. Reikėtų įtvirtinti papildomas teisės normas. O kol to nėra, ieškosime papildomų būdų, kaip apginti įmonę nuo nesąžiningų darbuotojų.

Neteisinės apsaugos priemonės

Pirma, atlygio už lojalumą paketas. Pasiūlę šį paketą, jūs ne tik ribojate darbuotojų veiksmų laisvę, bet apdovanojate juos už tinkamą elgesį. Paketą sudarytų lengvatinės paskolos ir (ar) darbuotojų "pririšimas" akcijomis. Taip pat galite apdrausti darbuotojus kaupiamuoju gyvybės draudimu. Pasibaigus sutarties galiojimui, jis gaus pensiją ar apvalią sumą pinigų. Čia galėčiau pridurti ir siūlymą atlyginti už nekonkuravimą, pasibaigus susitarimo galiojimo laikotarpiui. Tačiau šios priemonės taip pat turi rimtą trūkumą. Net jei ir turite pinigų, iš esmės tai reikš darbuotojų papirkinėjimą, kad šie elgtųsi sąžiningai. Tokie santykiai gali būti jums labai nenaudingi. Darbuotojai suvoks esantys jūsų įmonėje padėties šeimininkai. Girdi, jei darbdavio elgesys patiks, nekonkuruosime. Jei ne – pats kaltas.

Dar lieka psichologinių priemonių paketas. Turite rinktis tokį bendravimą su darbuotojais, kad šie jaustųsi pakankamai patogiai ir nenorėtų ko nors keisti. Buvę darbuotojai sprendimą imtis nesąžiningos konkurencijos grindžia dažniausiai ne noru pasiekti ko nors daugiau, o didele komforto stoka ankstesniame darbe. Jie guodžiasi, esą darbdavys per mažai juos vertino, užkrovė daug darbų arba vertė dirbti ne taip, kaip šie įsivaizdavo. Konfliktas su darbdaviu juos pastūmėjo apvogti įmonės verslą. Darbuotojai svarsto maždaug taip: tiek dėl jo stengiausi, tiek daug pritraukiau klientų, padėjau plėtoti verslą, ir už tai jis man... todėl neleisiu, kad visi šie kruvino darbo metai atitektų jam, ir savo įdirbį išeidamas pasiimu.

Dabar geriausia apsauga būtų dėti visas pastangas, kad darbuotojas nesijaustų nuskriaustas ir nepakankamai vertinamas. Pasistenkite su juo užmegzti psichologinį ryšį. Būkite darbuotojui malonus, elkitės pagarbiai. Įvertinkite žmogų už jo laimėjimus. Ne mažiau svarbu jo per daug neliaupsinti, negirti už nepelnytus nuopelnus. Jei per daug girsite ar darysite tai netinkamoje vietoje, darbuotojas tai supras kaip pataikavimą ir padarys išvadą, kad jis yra svarbiausia figūra, be kurios negalite apsieiti. Visus įmonės nuopelnus jis įžūliai priskirs vien sau. Toks jūsų elgesys skatins vis didesnę jo aroganciją, o neišpildęs visų jo norų būsite aršiai smerkiamas.

Taip pat laiku reaguokite į augantį nepasitenkinimą įmonėje. Darbuotojai išeina kurti kitos įmonės, nes juos slegia diskomfortas. Jie nori išeiti kitur. Daugelis darbdavių daro klaidą nieko neveikdami ir tikėdamiesi, kad nepasitenkinimas savaime nuslūgs ir išnyks. Deja, turiu jus nuvilti – bet kuri organizacija veikia kaip variklis. Čia kiekvienas gedimas turi savo priežastį, ir retai kada mechanizmas savaime ima veikti. Niekur nedingsi – tiesiog vieni žmonės labiau nori dirbti ir labiau stengiasi, kiti – mažiau. Dažniausiai tie, kurie padaro mažiau, būna mažiau patenkinti. Jie niurzga, priešiškai nuteikia kitus. Jei tučtuojau neužkirsite tam kelio, jų nuodai apkrės vis daugiau kolektyvo narių. O kai užnuodyta pakankamai daug darbuotojų, jums iškils rimta grėsmė sulaukti jų konkurencijos.

Tad racionalus patarimas šiuo atveju būtų toks – kuo greičiau atkreipkite dėmesį į sumažėjusį darbuotojų entuziazmą ir ryžtingai į tai reaguokite. Tokių ženklų dažniausiai būna pakankamai: tai išduoda abejingi veidai, prasčiau atliekamas darbas ir nenoras dalyvauti įmonės gyvenime. Jei darbuotojas nustojo lankytis įmonės vakarėliuose ar kituose renginiuose – jis yra potencialus kandidatas į konkurentus. Nepraleiskite progos šiuos žmones pakeisti kitais, kol jie dar neapkrėtė savo nepasitenkinimu perspektyvių darbuotojų.

Jei vis dėlto tai įvyko...

Štai ką turėtumėte daryti, jei vis dėlto jūsų darbuotojai pasirengę išeiti ir pervilioti jūsų klientus. Pirmiausia stebėkite ketinančio išeiti darbuotojo elgesį.

Viena mano pažįstama, įsteigusi konkuruojantį žurnalą, pasakojo, kad tomis dienomis visi besiruošiantys išeiti jautėsi labai išsigandę. Jus paliekantis darbuotojas niekaip negalės jums įtikinamai paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis išeina ir ką ketina veikti. Jo pasakojimui trūks logikos ir rišlumo.

Pavyzdžiui, turintis šeimą, vaikus ir paskolą paėmęs darbuotojas aiškins jums norintis pasiieškoti įvairesnio darbo, turėti daugiau laisvo laiko. Jis dar nepagalvojęs, kur eis...

Išeinantys darbuotojai vienas po kito įteikia pareiškimus. Tas dvi savaites, kurias pagal įstatymą jiems dar reikia dirbti, viską atliks atmestinai. Būsimieji konkurentai vis dažniau rinksis kamputyje pasikalbėti.

Jei jūsų įmonėje atsirado tokių simptomų, galiu jus "pasveikinti" – po mėnesio sužinosite apie naują žaidėją rinkoje. Skubėkite įdiegti įmonėje kompiuterinę įrangą, tada galėsite sužinoti, ką jūsų darbuotojai rašinėja iš savo asmeninių el. pašto dėžučių. Jei tai įmanoma, pasistenkite, kad jie neturėtų priėjimo prie įmonės duomenų. Skubiai informuokite visus savo klientus ir tiekėjus apie šiuos įtarimus. Darbuotojai apie naują įmonę praneš tik baigę darbą pas jus. Užbėkite jiems už akių ir praneškite pirmas.

Negaiškite laiko kalbėdamiesi su išeinančiais, verčiau daugiau dėmesio skirkite pasiliekantiems darbuotojams. Užsitikrinkite jų paramą ir palankumą. Jei įmanoma, infiltruokite savo žmogų į jų būrį. Kai darbuotojai išeis iš įmonės, tuoj pat pakeiskite slaptažodžius, pageidautina atnaujinti duomenų apsaugos sistemas. Aišku, tuoj pat imkitės ieškoti, kuo užpildyti tuščias darbo vietas – jūsų darbuotojai puikiai žino jūsų verslo spragas, tad neabejotinai tuo pasinaudos.

Tad nuo ko reikėtų pradėti norint apsisaugoti nuo įmonės vagių? Nesivelkite į konfliktus įmonėje ir už jos ribų. Būkite aktyvus, tikslų siekiantis žmogus. Tinkamai įvertinkite kitų darbą. Deramai atsidėkokite žmonėms už jų indėlį. Būkite griežtas, bet teisingas. Nevenkite išklausyti ir padėti. Nepraleiskite progos pakeisti žmones, jei su esamais darbuotojais nebesusikalbate. Tada jūsų įmonėje vyraus draugiška pasitikėjimo atmosfera, darbuotojai džiaugsis čia dirbdami, užuot galvoję, kaip jus nubausti ir įskaudinti. Taigi, nors šį straipsnį pradėjau nuo nesąžiningų darbuotojų, įmonės vadovas gali labai daug padaryti, kad tokių neatsirastų. O jei buvę darbuotojai eina kurti sąžiningo verslo, keliu nykštį aukštyn – jūs buvote puikus vadovas!

Aurimas Guoga,

verslininkas, asmeninio ugdymo konsultantas

Žurnalas "Vadovas ir pasaulis"

Šaltinis: www.paciolis.lt

Įrašykite savo komentarą:

Pasiliekame teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, pasirašytus kito asmens vardu, pažeidžiančius įstatymus, reklaminius, kurstančius nelegaliems veiksmams komentarus. Privalome specialiosioms Lietuvos tarnyboms pateikti duomenis apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorius. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.