Siunčiami duomenys...

 

Noriu būti profesionalus, vertinamas, perspektyvus...

  • Vakarai LT
  • 2007, spalio 26, 14:55
  • 19100 peržiūrėjo
  • 0 komentavo
BA0702

„Ar tapčiau profesionalesnė biuro vadybininkė, jei vakarais baigčiau dar ir tarptautinio verslo studijas?“ – klausė patarimo viena pažįstama, beje, neseniai įgijusi vadybos magistro diplomą. „Kodėl manai, kad tau to reikėtų?“ – pirmiausia knietėjo jos paklausti. „Noriu įgyti daugiau žinių, – atsakė ji, – juk kuo daugiau žinai, tuo didesnė tavo kompetencija, vadinasi, tuo vertingesnis specialistas daraisi ir, žinoma, tuomet karjerai didesnės galimybės atsiveria.“

„Noriu būti profesionalus, vertinamas ir perspektyvus...“ – toks noras nesvetimas daugeliui. Jis gerai pažįstamas tiems, kurie mėgsta savo pasirinktą profesiją ir ne tik kad neketina jos keisti, bet ir tolesnę savo karjerą sieja būtent su jos tobulinimu.

Paprasti darbuotojai, specialistai ir profesionalai

Turbūt esate girdėję istoriją apie tris mūrininkus. Bent jau sutikę buvote juos tikrai… Ir gal net savo darbovietėje...

Eina kartą žmogus ir mato kažką mūrijantį darbininką. Prieina jis arčiau ir klausia: „Ką čia veiki?“ „Dirbu, – atsako šis. – Taip užsidirbu pragyvenimui.“

Eina žmogus toliau ir netrukus pamato kitą mūrininką. Paklaustas, ką veikiąs, šis sako: „Mūriju, niekas geriau šito darbo nepadarytų – aš juk geriausias mūrininkas visoje apylinkėje!“

Paėjėjęs dar truputėlį, žmogus prieina dar vieną mūrijantį darbininką. „O tu ką čia veiki?“ – paklausia ir jo. „Statau katedrą, – nusišypso šis. – Aš dalyvauju katedros statyboje.“

Atpažįstate? Tikriausiai ir ten, kur jūs dirbate, yra įvairių „mūrininkų“. Dalis jų vadovaujasi principu „galiu dirbti daug, jei tik man už tai daug sumokės, o jei mokės mažiau – dirbsiu mažiau“. Šie darbuotojai tiesiog dirba, ir tiek. Gali būti, kad jie gerai išmano tai, ką daro. Bet ugnelės jų akyse nėra – mat entuziazmo, suteikiančio išskirtinumą tikriems savo srities žinovams, ne tik išmanantiems, bet dar ir mylintiems savo profesiją, jiems trūksta.

Antroji „mūrininkų“ kategorija – tie tikrieji, entuziastingieji specialistai, kurie ir mėgsta, ir išmano savo darbą. Jie domisi viskuo, kas susiję su jų specialybe ir jų veiklos sritimi, bet, deja, tuo pat metu neretai būna abejingi viskam, kas su visu tuo nesusiję. Pasitaiko, kad šis abejingumas net persipina su arogancija ir panieka tam, kas yra už jų domėjimosi ribų.

Entuziastingi ir savo darbą puikiai išmanantys specialistai labai reikalingi kiekvienai įmonei. Kita vertus, jei jie bus arogantiški ir abejingi bendriems įmonės reikalams, tai gali ne tik neatnešti naudos, bet netgi ir pakenkti.

Pamėginkite įsivaizduoti krepšinio komandą ir joje žaidžiantį stiprų puolėją, kurio tikslas – kuo daugiau taiklių metimų. („Aš taikliausias regiono žaidėjas! Reikia išlaikyti šį vardą.“) Kokia persvara laimės ir ar iš viso laimės jo komanda – tai jam antraeilis uždavinys...

Nuo „mūrininkų specialistų“ lyg ir nedaug kuo skiriasi trečioji darbuotojų grupė: dažniausiai jie taip pat gerai išmano savo sritį, bet svarbiausiu dalyku laiko ne šias žinias ir įgūdžius, o galimybę dalyvauti ir savo sugebėjimais prisidėti prie „katedros statybos“.

Daugelis vadovų, formuodami savo komandą, pirmenybę teiktų trečiajai grupei – jie labiau pasitikėtų tais, kurie nori „statyti katedrą“. Kodėl? Matyt, tikisi, kad šie gebės matyti (taip pat ir mąstyti) plačiau ir suprasdami bendrus visos organizacijos interesus, ir siekdami ne vien savo asmeninių ir siaurų profesinių, bet drauge ir organizacijos tikslų.

Taigi, jei sieksite būti „tik“ geras specialistas, to nepakaks. Pasirodo, eidami tokiu keliu, vienu iš labiausiai vertinamų darbuotojų, sėkmingai kopiančių karjeros laiptais, galite ir netapti...

Ar pakanka vien profesinės kompetencijos

Neseniai bendravome su vieno didelės organizacijos padalinio vadove. Ji, ketindama pasitraukti iš šio posto, laikė pareiga pasirūpinti, kas kitas galėtų užimti jos vietą. Skyriuje dirba keletas reikiamo lygio specialistų, tarp jų yra ir viena seniai dirbanti, patyrusi darbuotoja, kuri, vadovės žiniomis, tikrai norėtų tapti šio padalinio vadove. „Ji – labai stipri specialistė, puikiai išmano savo sritį, taip pat turi žinių gretutinėse srityse, be to, ji mano, kad gerai žino, kaip reikėtų patobulinti skyriaus darbą, pasitiki savimi ir nori vadovauti. Manau, jai tai nebūtų sunku, – pasakojo apie minėtą specialistę padalinio vadovė. – Bet ji niekuomet netaps skyriaus vadove – pagrindiniai organizacijos vadovai jos kandidatūrai nepritaria ir nepritars.“

Kodėl? Kai kas mano, kad tai tiesiog neparankus vadovams žmogus, nes sako visą tiesą į akis be jokių pagražinimų, nė neketindamas atsižvelgti į tai, kaip jaučiasi kiti, su aptariamu reikalu susiję asmenys, jei tik jie nėra savo skyriaus darbuotojai.

Kiti sako, kad tai per daug įsitikinęs savo teisumu ir vieninteliu teisingu savo požiūriu darbuotojas. Kaip tik todėl jis ir sudaro gana kritiško bei skeptiško žmogaus įspūdį. O su taip nusiteikusiu padalinio vadovu būtų sudėtinga bendrauti ir organizacijos vadovybei, ir kitų padalinių vadovams, nekalbant apie eilinius darbuotojus.

Ar teisinga, kad stipraus specialisto karjera stringa dėl jo pažiūrų ir dėl to, kad jo bendravimo maniera kiek „kampuota“? Spręskite patys... Bet kokiu atveju – ar tai laikytume teisinga, ar ne – belieka pripažinti, kad taip nutinka dažnai.

Viskas prasideda nuo bendravimo

Mokėjimas pateikti savo poziciją taip, kad būtų išlaikyti normalūs santykiai su pašnekovu, – konstruktyvaus dalykinio bendravimo pagrindas. Tai galėtume išreikšti formule „aš OK ir tu OK“. Tai bendravimas kaip lygus su lygiu – ne rango, o žmogiškos pagarbos, tarpusavio supratimo, išklausymo, atsižvelgimo į abiejų pusių interesus prasme.

Pasitaikius progai, susitinkame su minėta specialiste, pasikalbame. Jau nuo pirmų pokalbio akimirkų pajuntame, kokie taiklūs buvo jos kolegės ir dabartinės vadovės apibūdinimai: pabendravus su ja vos keletą minučių, nejučia apima noras laikytis atokiau ir kuo greičiau baigti pokalbį. Gal ir protingas, bet kažkoks kritiškas ir šaltas požiūris į visa, apie ką kalbame, – darbuotojus, klientus, konkurentus, rinkos sąlygas, galiausiai bendrą šalies ekonominę ir politinę situaciją, verčia jaustis kaltais... Tarsi visa aplink būtų „nepataisomai blogai“... „Aš OK, bet tu – ne OK“ – tokiam bendravimui apibūdinti labiausiai tiktų tokia formulė. Ji reiškia: aš padariau visa, kas nuo manęs priklauso, ir todėl nesėkmių ar prastų rezultatų priežasčių reikia ieškoti, žinoma, aplinkoje – kalti kiti ir juos reikia tobulinti.

Neretai, ypač iškilus sunkumams, gali būti bendraujama ir pagal tokią schemą: „ir aš ne OK, ir tu ne OK“. Tuomet susidaro įspūdis, kad „viskas blogai“ ir „visi blogi“, todėl visai suprantama, kad ir pats nesu idealas, ir „nėra ko čia norėti“... Taip lengvai pateisinamas destruktyvus elgesys, prasti rezultatai ar neigiami klientų atsiliepimai.

Vargu ar net ir labai puikus specialistas, vadovaudamasis tokiomis nuostatomis, bus laikomas vienu vertingiausių įmonės darbuotojų. Jis bus vertinamas dėl „kompiuterinių smegenų“, bet jo bus vengiama dėl „žmogiškųjų dyglių“. Viską susumavus: toks darbuotojas pakenčiamas, kol nėra kuo jo pakeisti arba jei jis dirba „saugiu atstumu“ nuo visų kitų. Taip karjera ir vadovavimas „tik“ geram specialistui gali tapti sunkiai pasiekiami.

Liko dar vienas bendravimo schemos variantas: „aš ne OK, o tu – OK“. Tokiam specialistui nuolat reikia palaikymo, paskatinimo, pritarimo. Neretai jis nesiima spręsti pats, nors galėtų, – trūksta pasitikėjimo savo jėgomis. Kaltę dėl nesėkmių pirmiausia verčia sau, ir tai dar labiau sumenkina jo savivertę. Nors aplinkinių jis ir gali būti vertinamas kaip draugiškas ir visiems geras, stipraus ir perspektyvaus specialisto statusą įgyti jam taip pat bus nelengva. Nebent jei komandoje atsirastų globėjų, jaučiančių poreikį užsiimti tokių „užsislėpusių talentų“ atskleidimu.

Siekiant karjeros – tinkamos vertybės ir nuostatos

Tikriausiai ne kartą teko girdėti nuomonę: nereikia įmonei šiaip gero žmogaus – reikia profesionalo. Bet yra ir kita nuomonė – duokite mums gerą žmogų, o mes jau rasime, kur jį padėti: patys jį išmokysime. Klausimas: kuri teisingesnė? Atsakyti tikriausiai taip pat sunku kaip ir tuomet, jei paklaustume, kuri ranka geresnė – kairė ar dešinė. Viena papildo kitą.

Jei jau darome prielaidą, kad rezultatas, kurį pasieksime, priklauso ir nuo specialisto kvalifikacijos, ir nuo jo požiūrio į save bei aplinkinius, nulemiančio taip pat ir bendravimo stilių, užrašykime tai kaip matematinę formulę:

 

R (rezultatas) = S (specialisto kvalifikacija) × P (požiūriai į save ir aplinką)

 

Dabar paeksperimentuokime ir įrašykime įvairius skaičius. Ar vietoj S, ar vietoj P įrašytume nulį, visvien R (rezultatą) gautume nulį, kad ir koks didelis antrasis skaičius būtų... Vadinasi, nekreipti dėmesio ir palikti nelavinamą nei vieną, nei kitą „sandaugos narį“ tiesiog neapsimoka – juk tuomet jėgos, eikvojamos kitai sričiai tobulinti, nueis perniek.

Neatsitiktinai pasakodami istoriją apie tris mūrininkus antrąjį vadinome specialistu, o ne profesionalu. Žodį „profesionalas“ pataupėme kitam dalykui apibūdinti – tam, ką gautume drauge sudėję ir specialisto kvalifikaciją (tai yra žinios ir profesiniai įgūdžiai), ir „tinkamas“ nuostatas, požiūrius ir vertybes, sudarančius sąlygas daryti karjerą šioje srityje.

Pirmiausia sutikime, kad požiūriai ir santykiai lemia išties daug – ir kaip bus panaudotos žinios, ir kam bus pritaikyti turimi įgūdžiai. Kitaip sakant, tai nulems judėjimo kryptį. Įmonės ar organizacijos mastu pagrindinės vertybės išreiškiamos formuluojant viziją ir misiją. Tai deklaruojamos vertybės. Gali būti, kad realiai vadovaujamasi ir kitomis, kartais net visai priešingomis nuostatomis, bet tai jau atskira tema. Dažniausiai tai, kokiomis vertybėmis vadovaujamasi organizacijoje, labiausiai nulemia jos savininkai ir (ar) vadovai. Taip suformuojama tam tikra vidinė kultūra. „Pas mus iš tikrųjų vertinama tai... ir tai...“ – paprastai nesunkiai gali išskirti darbuotojai. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, komandinis darbas, pasitikėjimas kolegomis, kūrybiški sprendimai, individualumo siekimas, asmeninė laisvė, finansinis pelnas, hierarchijos išlaikymas ir t. t.

Ar tos vertybės „teisingos“ ir kokios jos turėtų būti – palikime svarstyti vadovams. O štai atėjusio į įmonę dirbti, norinčio čia pritapti ir įsitvirtinti specialisto „tinkamas“ požiūris į darbą, kolegas, klientus ir pan. bus tas, kuris daugmaž sutaps su vyraujančiomis toje organizacijoje nuostatomis. Tuomet naujokas lengvai judės ta pačia kryptimi kaip ir visa organizacija. Įsivaizduokime, kas nutiktų, jei vienas vežimo ratas panorėtų riedėti kitaip nei visi kiti... Tektų „laužyti“ savo požiūrius arba pamažu ir nelengvai bandyti diegti savuosius. O gal likti nepritapusiu keistuoliu...

Ir vis dėlto dalis nuostatų – optimizmas, pozityvumas, teigiamas požiūris į save ir savo atliekamą darbą, į aplinkinius žmones, tiek kolegas, tiek klientus (tai yra santykio „aš OK ir tu OK“ išlaikymas) – bus tinkamos visada. Ypač tuomet, jei darbas, kurį atliekate, susijęs su bendravimu: vadovavimas, pardavimas, klientų aptarnavimas, biuro administravimas ir pan. Juk tikrai profesionalia biuro administratore bus laikoma tik ta administratorė, kuri ir žinos, kaip reikia tvarkytis biure, ir gebės tą tvarką palaikyti, ir mokės bendrauti su visais, su kuriais ji susidurs savo darbe.

Eglė Masalskienė

Vitoldas Masalskis

"Pačiolis" žurnalas "Biuro administravimas" 2007m. Nr. 11 

Šaltinis: www.paciolis.lt

Įrašykite savo komentarą:

Pasiliekame teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, pasirašytus kito asmens vardu, pažeidžiančius įstatymus, reklaminius, kurstančius nelegaliems veiksmams komentarus. Privalome specialiosioms Lietuvos tarnyboms pateikti duomenis apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorius. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.