Siunčiami duomenys...

 

Inventorizuoti nelygu suskaičiuoti

  • Vakarai LT
  • 2008, gruodžio 08, 21:11
  • 18577 peržiūrėjo
  • 2 komentavo

Inventorizacija – turto ir įsipareigojimų patikrinimas. Įprasta manyti, kad inventorizacija apima tik faktinį turto suskaičiavimą.

Tačiau to nepakanka įsitikinti, kad finansinėje apskaitoje užregistruotos turto ir įsipareigojimų sumos atspindini tikrą ir teisingą padėtį įmonėje.

Be faktinės inventorizacijos, turėtų būti atliekamas ir dokumentų patikrinimas. Straipsnyje aptarsime, į ką reikėtų atkreipti dėmesį atliekant dokumentinę turto ir įsipareigojimų inventorizaciją.

Faktiškai suskaičiuoti įmanoma tik tą turtą, kuris turi materialią formą: atsargas ir ilgalaikį materialųjį turtą, taip pat su materialia forma susietą nematerialųjį turtą, pavyzdžiui, programinę įrangą kompaktiniuose diskuose, pinigus. Kito turto ir įsipareigojimų suskaičiuoti neįmanoma, nes jie tėra materialios formos neturinčios sutartinės teisės ir prievolės. Vienintelis būdas įsitikinti tokio turto ir įsipareigojimų egzistavimu yra dokumentinė inventorizacija. Be to, pravartu atlikti ir materialinių vertybių dokumentinę inventorizaciją. Tikrinant turto įsigijimo, naudojimo ir nurašymo dokumentus, patikrinami duomenys, kurių neįmanoma patikrinti faktinės inventorizacijos metu, pavyzdžiui, atsargų įsigijimo savikaina.

Ilgalaikio turto patikrinimas

Pirmasis dokumentinės ilgalaikio turto inventorizacijos žingsnis – įmonės nuosavybės teisių į šį turtą patikrinimas. Tai ypač svarbu inventorizuojant nematerialųjį turtą, kurio patikrinti natūra beveik neįmanoma. Todėl reikėtų peržiūrėti dokumentus, patvirtinančius įmonės teisę į turtą: pirkimo–pardavimo sutartis, perdavimo–priėmimo aktus, autorines sutartis, patentų, licencijų įsigijimo sutartis ir kitus nuosavybės teisę į turtą patvirtinančius dokumentus.

Daugiau dėmesio turi būti skiriama įmonės viduje kuriamam nematerialiajam turtui. Kuriant nematerialųjį turtą įmonėje, visos išlaidos skirstomos į tyrimo ir plėtros išlaidas. Tyrimo išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tą laikotarpį, per kurį jos susidaro, o nematerialiuoju turtu pripažįstama tik plėtros išlaidų suma. Todėl reikėtų patikrinti, ar teisingai nematerialiojo turto kūrimo išlaidos buvo suskirstytos į tyrimo ir plėtros darbų išlaidas. Tikrinant įmonėje kuriamą nematerialųjį turtą, derėtų peržiūrėti jo sukūrimo aktus, perdavimo–priėmimo aktus ir kitus dokumentus, patvirtinančius patirtas nematerialiojo turto kūrimo išlaidas.

Peržiūrint nematerialiojo turto įsigijimo dokumentus, reikėtų įvertinti, ar nematerialiojo turto įsigijimo bei kūrimo išlaidas buvo galima pripažinti nematerialiuoju turtu. Šiuo turtu negali būti pripažįstama įmonės darbuotojų kvalifikacija, išlaidos, patirtos siekiant sudaryti pirkėjų sąrašus ir panašius objektus, įmonės sukurti prekių ženklai, straipsnių antraštės ir panašios išlaidos, formavimo savikaina, darbuotojų mokymo, reklamos ir reprezentacinės išlaidos bei kitos išlaidos, neatitinkančios nematerialiojo turto pripažinimo kriterijų.

Inventorizuojant ilgalaikį turtą, svarbu patikrinti ir tai, ar turtas galėjo būti pripažintas ilgalaikiu. Pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujamasi pripažįstant turtą ilgalaikiu, yra jo įsigijimo (pasigaminimo) savikainos dydis. Todėl pirmiausia reikėtų patikrinti, ar įsigijimo savikaina buvo nustatyta teisingai: ar visos išlaidos, kurios pagal įmonės apskaitos politiką turėjo būti įtrauktos į turto įsigijimo savikainą, į ją buvo įtrauktos.

Pripažįstant turtą ilgalaikiu, jo įsigijimo savikaina lyginama su įmonės nusistatyta minimalia ilgalaikio turto verte pagal atskiras turto grupes. Per dokumentinę ilgalaikio turto inventorizaciją patikrinama, ar įmonėje nustatyta kiekvienos ilgalaikio turto grupės minimali vertė. Ilgalaikiu turtu pripažintų objektų įsigijimo savikaina palyginama su įmonėje nustatyta minimalia ilgalaikio turto verte ir įsitikinama, kad turtas, atsižvelgiant į jo vertę, galėjo būti pripažintas ilgalaikiu.

Taip pat turi būti patikrinama, ar teisingai apskaičiuojamas ilgalaikio turto nusidėvėjimas (amortizacija). Pirmiausia reikia įsitikinti, kad turto nusidėvėjimas (amortizacija) pradėtas skaičiuoti laiku. Pradėjus naudoti ilgalaikį turtą, nusidėvėjimas (amortizacija) pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio 1 dienos. Pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais numatytas pusmečio būdas finansinėje apskaitoje negali būti taikomas. Naudojimo pradžios data yra laikoma atidavimo eksploatuoti akto surašymo diena, todėl komisija turėtų patikrinti, ar yra ilgalaikio materialiojo turto atidavimo eksploatuoti aktai.

12 VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“ reikalauja finansinių metų pabaigoje peržiūrėti turto nusidėvėjimo apskaičiavimo metodus, turto likvidacinę vertę ir naudingo eksploatavimo laiką, o pastebėjus, kad jie neatitinka realios situacijos, juos pakeisti. Tie patys reikalavimai nustatyti ir 13 VAS „Nematerialusis turtas“. Atlikti tokią peržiūrą geriausia inventorizuojant ilgalaikį turtą. Atkreiptinas dėmesys, kad, peržiūrėjus minėtus metodus ir vertes, būtina surašyti aktą ar kitą dokumentą, kuriame būtų pateiktos peržiūros išvados. Toks dokumentas reikalingas net ir tuomet, kai komisija nusprendžia nieko nekeisti.

Tikrinant taikomus nusidėvėjimo (amortizacijos) metodus, reikėtų atkreipti dėmesį, ar jie atitinka įmonės pasirinktą turto apskaitos politiką. Ilgalaikio turto naudingo eksploatavimo laikas ir likvidacinė vertė turėtų atitikti realią situaciją: kiek laiko įmonė ketina turtą naudoti ir už kiek jį perleisti naudojimo pabaigoje arba kokia bus jį išmontavus gautų atsargų grynoji galimo realizavimo vertė. Peržiūrint nustatytą turto likvidacinę vertę, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nematerialiojo turto, kurio neketinama perleisti, likvidacinė vertė turi būti lygi nuliui.

Be to, reikėtų patikrinti, ar nėra skaičiuojamas nusidėvėjimas to turto, kurio neturėtų būti skaičiuojamas: žemės, bibliotekų fondų, meno kūrinių, muziejų eksponatų, į Kultūros vertybių registrą įtraukto turto, užkonservuoto turto. Atkreipiame dėmesį, kad pagal naują 12 VAS redakciją nuo 2009 m. viso šio išvardyto turto, išskyrus žemę, nusidėvėjimas turės būti skaičiuojamas. Tai bus laikoma apskaitos politikos keitimu.

Atsargų patikrinimas

Atsargos yra gan apyvartus įmonės turtas, todėl daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama jų patikrinimui natūra. Tačiau dokumentinė atsargų inventorizacija taip pat svarbi. Tikrinant atsargas, kaip ir ilgalaikį turtą, pirmiausia reikėtų peržiūrėti dokumentus, patvirtinančius atsargų pirkimą ar pasigaminimą. Remiantis šiais dokumentais įvertinama, ar teisingai nustatyta atsargų įsigijimo ar pasigaminimo savikaina: ar prie įsigijimo savikainos pridėtos su jų pirkimu susijusios išlaidos, ar laikomasi įmonėje patvirtintos atsargų pasigaminimo savikainos nustatymo metodikos ir pan.

Tikrinant atsargų nurašymo dokumentus, patikrinamas pardavimo savikainos rodiklis. Šiuo atveju nustatoma, ar nurašant atsargas buvo laikomasi apskaitos politikoje nurodytų atsargų nurašymo metodų (FIFO, LIFO ir kt.). Pardavimo savikainos rodiklį įmanoma patikrinti tik tada, kai atsargos apskaitomos nuolat apskaitomų atsargų būdu. Atsargas apskaitant periodiškai, pardavimo savikainą bus galima nustatyti tik atlikus faktinę atsargų inventorizaciją.

Gautinų sumų ir įsipareigojimų inventorizacija

Skolų patikrinti natūra neįmanoma. Skolos inventorizuojamos išsiunčiant skolininkams suderinimo aktus. Tačiau prieš tai reikėtų patikrinti skolų susidarymą ir dengimą pagrindžiančius dokumentus ir įsitikinti, ar buhalterinės apskaitos duomenys yra teisingi: visos ūkinės operacijos užregistruotos buhalterinėje apskaitoje, užregistruotos sumos sutampa su nurodytomis pirminiuose apskaitos dokumentuose, skolų padidėjimo ar sumažėjimo sumos priskirtos tiems debitoriams ar kreditoriams, kurie nurodyti dokumentuose.

Inventorizuojant ilgalaikes suteiktas ir gautas paskolas, labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į paskolų sutartis. Reikėtų įsitikinti, kad palūkanų pajamos ir sąnaudos pripažįstamos teisingai. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai palūkanos nėra periodiškai mokamos arba jos sutartyje visai nėra išskirtos. Verslo apskaitos standartai reikalauja tais atvejais, kai palūkanos sutartyje nėra numatytos arba kai jos yra kur kas mažesnės už rinkos palūkanų normą, jas išskaičiuoti iš pagrindinės paskolos sumos pritaikius diskontavimo formulę. Tikrinant tokių palūkanų priskaičiavimą, reikėtų patikrinti ir tai, ar jos teisingai apskaičiuotos.

Skolų inventorizacija – tinkamiausias metas nustatyti skolas, kurios greičiausiai nebebus atgautos, t. y. abejotinas skolas. Tuo tikslu iš visų skolų išskiriamos skolos, kurių dengimo terminas jau pasibaigęs. Nustatomi tik debitoriai, kurie vengia suderinti skolas ir pan.

Viena dažniausių balanso sudarymo klaidų yra ta, kad jame neteisingai suklasifikuojamos skolos ir įsipareigojimai. Iš ilgalaikių skolų neišskiriama einamųjų metų dalis, t. y. į trumpalaikes skolas (įsipareigojimus) turi būti perkelta ta ilgalaikių skolų (įsipareigojimų) dalis, kuri bus atgauta (sumokėta) per ateinančius metus. Inventorizuojant skolas, reikėtų patikrinti, ar teisingai perkeltos per vienus metus atgautinos ir mokėtinos sumos.

Užsienio valiuta gautinos ir mokėtinos sumos finansinių metų pabaigoje turi būti perkainojamos pagal balanso sudarymo dieną buvusį oficialų Lietuvos banko skelbiamą lito ir užsienio valiutos santykį. Per inventorizaciją reikėtų patikrinti, ar teisingai ir ar visos užsienio valiuta gautinos ir mokėtinos sumos buvo perkainotos ir ar buvo pritaikytas tinkamas valiutos kursas. Atkreipiame dėmesį, kad užsienio valiuta padaryti išankstiniai mokėjimai už ilgalaikį turtą, atsargas ir paslaugas nėra perkainojami.

Atsiskaitymų su įmonės darbuotojais patikrinimas

Tikrinant atsiskaitymus su įmonės darbuotojais, pirmiausia reikėtų patikrinti jų darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėtos darbuotojų atostogos ar komandiruotės turėtų būti sutikrintos su vadovo įsakymais dėl atostogų suteikimo ar siuntimo į komandiruotę. Jeigu darbuotojai per ataskaitinį laikotarpį sirgo, patikrinama, ar jie yra pateikę nedarbingumo pažymėjimus.

Remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis apie darbuotojų faktiškai dirbtą laiką ir pagal LR darbo kodekso nuostatas mokamą nedirbtą laiką, patikrinama, ar teisingai apskaičiuotos mokėtino darbo užmokesčio sumos. Taip pat patikrinama, ar visiems darbuotojams išmokėtas jiems priklausantis išmokėti darbo užmokestis, ar neišmokėto darbo užmokesčio likutis yra teisingas. Jeigu darbo užmokestis pervedamas į banką, patikrinami banko mokėjimo nurodymų duomenys. Jeigu darbuotojams atlyginimas mokamas grynaisiais pinigais, patikrinami atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiai.

Įmonėse, kuriose darbuotojai atostogauja nereguliariai ir neišnaudoja visų jiems priklausančių atostogų, turėtų būti sudaromi atostoginių kaupimai. Tikrinant atsiskaitymus su darbuotojais, reikėtų peržiūrėti ir atostoginių kaupimų sumas ir patikslinti jų likučius.

Nuosavas kapitalas

Nuosavo kapitalo inventorizacija nėra privaloma. Vis dėlto prieš sudarant metines finansines atskaitas pravartu patikrinti ir nuosavo kapitalo sudėtį. Tai patogiausia atlikti rengiant pelno paskirstymo projektą, nes būtent paskirstant pelną ir bus ištaisytos nuosavo kapitalo sudarymo klaidos.

Tikrinant įstatinio kapitalo sumą, reikėtų peržiūrėti, ar visi akcininkai yra apmokėję pasirašytas akcijas, o jei ne – ar nepasibaigęs mokėjimo terminas. Jeigu akcijas pasirašęs asmuo per steigimo ar akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą terminą akcijų neapmoka, laikoma, kad akcijas įsigijo pati bendrovė, akcijų pasirašymo sutartis su tuo asmeniu negalioja ir įnašai už pasirašytas akcijas negrąžinami. Nustačius, kad akcijų apmokėjimo terminas yra pasibaigęs, akcijas reikėtų pripažinti savomis, o visuotiniame akcininkų susirinkime pateikti pasiūlymą akcijas perleisti arba sumažinti įstatinį kapitalą jas anuliuojant.

Kitas svarbus nuosavo kapitalo elementas – privalomasis rezervas. Jis negali būti mažesnis kaip 10 proc. įstatinio kapitalo. Mažesnis jis gali būti tik tada, kai dar nėra sudarytas, kai naudojamas nuostoliams padengti arba kai padidinamas įmonės įstatinis kapitalas. Prieš rengiant pelno paskirstymo projektą, reikėtų patikrinti privalomojo rezervo dydį. Jeigu jis mažesnis kaip 10 proc. įstatinio kapitalo, pelno paskirstymo projekte turi būti pateiktas pasiūlymas jį padidinti. Kol dar nėra sudarytas pakankamo dydžio privalomasis rezervas, į jį turi būti perkeliama ne mažiau nei 5 proc. ataskaitinio laikotarpio grynojo pelno.

Be to, reikėtų patikrinti bendrą nuosavo kapitalo sumą. Jeigu įmonės nuosavas kapitalas tapo mažesnis nei pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, įmonės vadovas visuotiniam akcininkų susirinkimui turi pateikti pasiūlymą padengti nuostolius akcininkų įnašais, sumažinti įstatinį kapitalą, pertvarkyti įmonę arba ją likviduoti. Jeigu akcininkai sprendimo nepriima, įmonės vadovas turi kreiptis į teismą dėl padėties ištaisymo.

Aptarėme pagrindinius dokumentinės turto ir įsipareigojimų inventorizacijos ypatumus. Kiekviena įmonė pati savo apskaitos politikoje turi nusistatyti dokumentinio turto ir įsipareigojimų patikrinimo tvarką, kuri užtikrintų, kad finansinėje apskaitoje užregistruotos turto ir įsipareigojimų sumos yra teisingos.

Konsultantė

Brigita Dovidaitė

UAB „Pačiolis“

Šaltinis: www.paciolis.lt

Įrašykite savo komentarą:

Pasiliekame teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, pasirašytus kito asmens vardu, pažeidžiančius įstatymus, reklaminius, kurstančius nelegaliems veiksmams komentarus. Privalome specialiosioms Lietuvos tarnyboms pateikti duomenis apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorius. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.