Siunčiami duomenys...

 

Darbdavio atsakomybė už darbuotojui padaryta žalą (darbo teisė)

  • Vakarai LT
  • 2007, balandžio 12, 10:38
  • 34433 peržiūrėjo
  • 7 komentavo
juristas_06_12

Tinkamas darbdavio materialinės atsakomybės reglamentavimas gali sukurti prielaidas sudaryti darbuotojams saugesnes, sveikesnes ir palankesnes darbo sąlygas, būti efektyvi darbdavio pareigų vykdymą užtikrinanti priemonė ir garantuoti darbuotojui padarytų nuostolių atlyginimą.

Darbdavio materialinė atsakomybė – tai teisinė atsakomybė, atsirandanti dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbdavys padaro žalą darbuotojui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba jas atlikdamas netinkamai.

Darbo kodeksas (toliau – DK) numato būtinas materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas. Visos šios sąlygos yra privalomos ir bent vienos iš jų nebuvimas reikštų materialinės atsakomybės nebuvimą. Pagal DK 246 straipsnį darbo santykių subjektų materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

Kalbant apie darbdavio materialinę atsakomybę, kylančią darbo santykių pagrindu, būtina pabrėžti, kad ji atsiranda, kai:

  1. darbuotojas sužalojamas ar miršta arba suserga profesine liga, jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu;
  2. žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą;
  3. kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai interesai;
  4. darbuotojui padaroma neturtinė žala (DK 248 str.).

Žala, kai darbuotojas miršta ar yra sužalojamas

Darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimas privalomas kiekvienam darbdaviui. Saugių ir sveikų darbo sąlygų darbuotojams neužtikrinimas gali lemti darbuotojų sveikatos sužalojimą ir su tai susijusios žalos atlyginimą.

Padaryta žala darbuotojo asmeniui (ne jo turtui) gali pasireikšti: i) darbuotojo sveikatos (kūno) sužalojimu; ii) kitokiu pakenkimu darbuotojo sveikatai (profesinė liga); iii) gyvybės atėmimu.

Dėl šio žalos atsiradimo darbuotojas (ar šeimos nariai) taip pat turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvoje nuo 2000 m. sausio 1 d. galioja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (toliau – NADSDĮ), kuris nustatė privalomą darbuotojų socialinį draudimą. Pagal DK 283 straipsnį darbuotojui, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos neteko darbingumo ir dėl to prarado pajamas, jų kompensavimo tvarką nustato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo bei kiti įstatymai. Taigi kalbant apie darbdavio atsakomybę už darbuotojo sveikatos sužalojimą būtina skirti du atvejus: i) žalos atsiradimas, kai darbuotojas apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu; ii) žalos atsiradimas, kai darbuotojas neapdraustas privalomuoju socialiniu draudimu.

Žalos atsiradimas, kai darbuotojas apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. NADSDĮ 2 straipsnis nustato, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams.

Darbdavys apdraudžia darbuotojus nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, mokėdamas už juos valstybinio socialinio draudimo įmokas. Įmokų mokėjimas reiškia, kad įstatymo pagrindu draudėjas (darbdavys) sudaro draudimo sutartį su draudiku (įmokas administruojančiu asmeniu) apdraustojo (darbuotojo) naudai.[1] Darbdaviui mokant draudimo įmokas, t. y. darbo sutarties galiojimo ir vykdymo laiku, draudikas įsipareigoja iš sukauptų draudimo lėšų apmokėti apdraustojo darbuotojo patirtą žalą (nuostolius) dėl profesinės ligos, sužalojimo ar žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įvedimas garantavo didesnę ir efektyvesnę darbuotojų apsaugą dėl jų patirtos žalos atlyginimo (pavyzdžiui, kai darbdavys nemokus).

Kad žala būtų atlyginta iš draudimo lėšų, nelaimingas atsitikimas turi būti pripažintas draudiminiu įvykiu.

Sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai.

Darbdaviui svarbu žinoti tai, kad net ir draudžiant darbuotoją socialiniu draudimu gali tekti atlyginti darbuotojo patirtą žalą. Tai susiję su įstatymuose įtvirtintu visiško padarytos žalos atlyginimo principu ir tuo, kad socialinio draudimo išmoka gali būti mažesnė negu darbuotojo patirta žala. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnį socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Taigi darbdavys privalės atlyginti skirtumą, kuris susidaro tarp darbuotojo patirtos žalos ir draudimu atlygintos žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d., t. y. įsigaliojus NADSD įstatymui, draudžiant darbuotoją nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga pagal šį įstatymą, atsiranda tik ribota draudiko atsakomybė sumokėti dėl draudiminio įvykio negautas pajamas, kurios aiškiai nepadengia visos padarytos žalos, todėl darbuotojui padarytos ir nepadengtos žalos dalį turi atlyginti už patirtą žalą atsakingi asmenys, vadovaujantis bendraisiais žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju pagrindais.[2] Vadinasi, turi būti nustatyta kiekvienam už žalą atsakingam asmeniui tenkanti žalos nedraudiminė dalis ir kokią žalos dalį turi atlyginti draudikas.

Vadovaujantis CK 6.250 str. 2 dalimi, neturtinė žala atlyginama visais įstatymų nustatytais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai (jeigu asmuo buvo suluošintas arba kitaip buvo sužalota jo sveikata), nepriklausomai nuo to, kad ji padaryta ne nusikaltimu ir kad nukentėjęs asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe NADSD įstatymo nustatyta tvarka.[3] Priešingu atveju būtų pažeidžiami visiško žalos atlyginimo ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Taigi neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai.[4] Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas nustato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt.[5]

Taigi į socialinio draudimo išmokas neįskaitomas neturtinės žalos atlyginimas, todėl dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusysis visada papildomai gali kreiptis į teismą dėl jos priteisimo iš darbdavio.

Žalos atsiradimas, kai darbuotojas neapdraustas privalomuoju socialiniu draudimu. DK 283 str. 2 dalis įtvirtina, kad jei nukentėjęs darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, prarastas pajamas dėl darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias su medicinos pagalba ir gydymu, taip pat su nukentėjusiojo socialine, medicinine ir profesine reabilitacija, CK nustatyta tvarka atlygina darbdavys. CK 6.283 straipsnis nustato, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus jo patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šiais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo ir kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos).

Fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam (CK 6.284 str.).

DK 247 straipsnis nustato, kad jeigu žalai atsirasti sudarė sąlygas nukentėjusiojo kaltė, o sužalojimo ir mirties atvejais – sužalotojo ar mirusiojo asmens didelis neatsargumas, žalos atlyginimas yra mažinamas atsižvelgiant į kaltės laipsnį arba reikalavimas atlyginti žalą atmetamas. Taigi nustatoma materialinės atsakomybės dydžio priklausomybė nuo to, kiek kiekvienos šalies kaltė turėjo įtakos žalai atsirasti. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į abiejų šalių kaltės formas ir rūšis. Nukentėjusiojo sužalojimo ar mirties atvejais paprastas nukentėjusiojo neatsargumas neturi reikšmės darbdavio materialinės atsakomybės dydžiui. Norėdamas sumažinti materialinės atsakomybės dydį, darbdavys turėtų įrodyti, kad didelis nukentėjusiojo neatsargumas lėmė sužalojimą ar mirtį. Štai teismai civilinėje byloje nustatė, kad UAB „Liekupė“ vairuotojas L. Vaitelė muitinės autokrovinių terminale poilsio metu automobilio „KamAZ 5410“ kabinai šildyti naudojo netvarkingą dujinę viryklę, dėl to apsinuodijęs anglies monoksidu mirė. Nukentėjusiojo L. Vaitelės atviros ugnies panaudojimas sandariai uždarius automobilio kabinos langus ir duris prilyginamas dideliam nukentėjusiojo neatsargumui, kuris sudarė sąlygas žalai atsirasti. Vairuotojas, turintis didelę patirtį, privalėjo numatyti galimas pasekmes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nustatyta 25 proc. nukentėjusiojo kaltė, todėl buvo sumažintas vienkartinės pašalpos dydis.

Kadangi darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo, be to, dėl jo taikymo mažiausiai kyla neaiškumų, toks atvejis šiame straipsnyje plačiau neaptariamas.

Žala, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai

Nagrinėjant darbdavio materialinę atsakomybę, kai kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai, manytume, tikslinga išskirti dvi pagrindines darbdavio materialinės atsakomybės atvejų grupes: (i) kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai dėl neteisėto darbo sutarties sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo ar atleidimo iš darbo, taip pat neteisėto atsisakymo priimti į darbą; (ii) kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai dėl pavėluoto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų.

Pirmu atveju, esant darbuotojo neteisėtam atleidimui, teismas darbuotojui priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir grąžina jį į pirmesnį darbą arba priteisia nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str. 1 dalyje numatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti jų išmokėjimo dieną. Minėtame įstatyme numatyta sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai. Darbo santykiams pasibaigus ir darbdaviui neįvykdžius DK 141 str. 1 dalyje nustatytos prievolės visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, gali būti taikoma DK 141 str. 3 dalyje numatyta sankcija – darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, o delspinigiai šiuo atveju neskaičiuojami.

Neturtinė žala

DK 250 straipsnis nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Neturtinė žala, padaryta darbuotojui, yra suprantama kaip darbuotojo dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, darbuotojo reputacijos pablogėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Darbo teisėje tokių padarinių gali atsirasti, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, apie darbuotoją paskleidžiama informacija, nesusijusi su jo darbinėmis savybėmis.

Taigi baigtinio sąrašo aplinkybių, dėl kurių gali kilti pareiga atlyginti darbuotojui neturtinę žalą, nėra, tik akcentuotina, kad neigiami padariniai darbuotojui turi atsirasti dėl darbdavio neteisėtų veiksmų, kylančių iš darbo santykių.

Teismų praktikoje taip pat suformuluota, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) [6].

Pažymėtina, kad neteisėto atleidimo iš darbo faktas ar kitas darbuotojo darbo teisių pažeidimo faktas nepreziumuoja neturtinės žalos padarymo fakto darbuotojui. Tokia neturtinė žala turėtų būti įrodyta.

Maksimali priteisiama suma už neturtinę žalą nėra ribojama įstatymo, todėl nukentėjęs asmuo gali reikalauti tiek, kiek subjektyviai tai įvertina pinigais. Kaip minėta, pagal DK 250 straipsnį neturtinės žalos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis CK. CK nustato, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).

Sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui būtina įvertinti ir tai, kad darbuotojas paprastai yra silpnesnė teisinių darbo santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei teisinių darbo santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iš darbo ir pagrindo, atleidžiant darbuotoją iš darbo, parinkimo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už teisinius darbo santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgaliojimais. Tai ypač svarbu ir dėl to, kad šiandien asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai realizuoti save ir užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams, kurie neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio darbuotojui priemonėmis kaip atleidimas iš darbo be įspėjimo už darbo drausmės ar kitus darbo veiklos pažeidimus. [7]

Bylų dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto atleidimo, neteisėto drausminių nuobaudų skyrimo, darbuotojui daromo spaudimo išeiti iš darbo darbdaviui palankiomis sąlygomis, dalykinės reputacijos pabloginimo nėra daug. Šios kategorijos bylose (ne dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo) neturtinės žalos atlyginimas sudarė 500–2500 litų. Apibendrintai galima teigti, kad neturtinės žalos atlyginimas dėl gyvybės atėmimo ar sunkaus kūno sužalojimo remiantis teisminėmis bylomis vidutiniškai sudaro iki 150 000 Lt.

Išanalizavus DK ir CK nuostatas, reglamentuojančias darbdavio atsakomybę, galime padaryti išvadą, kad įstatymų leidėjas pripažįsta darbdavį kaip stipresniąją darbo santykių šalį, įtvirtindamas visišką jo atsakomybę. Darbdavys, norintis apsisaugoti nuo nuostolių, privalo tinkamai vykdyti DK ir kitų įstatymų reikalavimus, ypač darbuotojų saugos ir sveikatos, atsiskaitymo su darbuotojais bei atleidimo ir drausminių nuobaudų taikymo srityse. Rekomenduotina darbdaviui atidžiai parengti darbuotojų darbą reglamentuojančius aktus, aiškiai išdėstyti jų pareigas, taip pat tiksliai vykdyti DK, kituose įstatymuose ir susitarimuose su darbuotojais nustatytas pareigas. Siekiant darbdaviui išvengti darbuotojo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, dokumentuose, fiksuojančiuose darbo santykių nutraukimą, drausminės nuobaudos skyrimą ir pan., darbdavys privalo ne tik pagrįstai, bet ir korektiškai formuluoti darbuotojo darbinių, dalykinių savybių, pasiruošimo atlikti tam tikras darbines funkcijas, darbuotojo darbo rezultatų ir pan. vertinimus. Taip pat rekomenduotina darbdaviams pasinaudoti privačių draudimo kompanijų teikiama paslauga – darbdavio civilinės atsakomybės draudimu. Tokio draudimo tikslas – žalą, padarytą trečiajam asmeniui, privalo atlyginti žalą padariusio asmens draudikas. Atkreiptinas dėmesys, kad patys darbuotojai savanoriškai gali draustis nuo nelaimingų atsitikimų. Tačiau tokiu atveju darbdavio atlygintinos žalos dydis nebus mažinamas, nes darbuotojų savanoriškojo draudimo išmokos į darbdavio atlygintinos žalos dydį neįskaitomos.

Dr. Tomas Bagdanskis

Advokatų profesinės bendrijos SMA advokatas

[1] LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis c. b. M. Braciuvienė v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos rajono skyrius ir kt. Nr. 3K-3-1737/2002 m.

[2] LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 18 d. nutartis c. b. A. J. Butkus v. VSDFV Šiaulių skyrius Nr. 3K-7-1115/2003 m.; LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 18 d. nutartis c. b. A. Radavičius v. VSDFV Tauragės rajono skyrius Nr. 3K-3-982/2003 m.

[3] Ten pat.

[4] LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis c. b. N. Chmelevskienė v. UAB „Club 8 Company“ Nr. 3K-3-1049/2003 m.

[5] LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis c. b. N. Žungailienė v. SP UAB „Vilniaus troleibusai“ Nr. 3K-3-371/2003 m.

[6] LAT CBS teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-10/2006.

[7] LAT CBS teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-10/2006.

Šaltinis: www.paciolis.lt/juristas/

Įrašykite savo komentarą:

Pasiliekame teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, pasirašytus kito asmens vardu, pažeidžiančius įstatymus, reklaminius, kurstančius nelegaliems veiksmams komentarus. Privalome specialiosioms Lietuvos tarnyboms pateikti duomenis apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorius. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.