Informacinis portalas
Lietuvos ir užsienio naujienos
Faktoringas teisės reikalauti grąžinti skolą ( Perleidimas )
Konkuruodamos tarpusavyje įmonės suteikia palankius mokėjimo atidėjimus savo prekių ar paslaugų pirkėjams. Tačiau dėl mokėjimo atidėjimų įmonėms gali pritrūkti apyvartinių lėšų, o tai trukdo augančios įmonės kasdienei veiklai, be to, reikiamu momentu įmonės gali ir neturėti tinkamo kreditingumo paskoloms iš bankų gauti. Išeitis iš tokios situacijos – faktoringas.
Factors Chain International (Tarptautinė faktoringo asociacija) savo interneto tinklalapyje skelbia, kad visame pasaulyje kasmet daugėja ne tik faktoringo sutarčių, bet ir jų apyvarta, vadinasi, faktoringas – vienas populiariausių greitųjų verslo finansavimo įrankių, suteikiančių pagreitį besivystančiam verslui.
FAKTORINGO SAMPRATA
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.903 straipsnis faktoringo sutartį apibrėžia taip: Faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą.
Faktoringo santykių dalyviai yra finansuotojas (tarptautinėje praktikoje vartojama faktoriaus sąvoka), klientas (kreditorius) ir skolininkas. Pabrėžtina, kad finansuotojas gali būti tik bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo veiklą. Paprasčiau sakant, faktoringas – tai teisės reikalauti iš skolininko grąžinti skolą perleidimas finansuotojui, kai finansuotojas, sumokėjęs keditoriui (klientui) didžiąją dalį skolininko skolos, įgyja reikalavimo teisę į skolininką. Pavyzdžiui, įmonė (kreditorius / klientas) parduoda prekes kitai įmonei (skolininkui) ir prekių pirkimo–pardavimo sutartyje nustato mokėjimo terminą už parduotas prekes 30 dienų. Po 10 dienų kreditoriui prireikia piniginių lėšų, tačiau jų dar nėra, nes skolininkas turi teisę sumokėti skolą dar per 20 dienų. Tokiu atveju kreditorius gali nueiti į faktoringo paslaugas teikiantį banką ir, sudaręs faktoringo sutartį, per 24 valandas gauti iki 90 proc. įmonės-skolininkės nesumokėtos sumos. Likusią skolos dalį, atskaičius mokesčius bankui, kreditorius gaus tada, kai bankas gaus iš skolininko nesumokėtą sumą už parduotas prekes.
FAKTORINGO RŪŠYS
Faktoringas paprastai vyksta pagal vieną mechanizmą – finansuotojas sumoka klientui (kreditoriui) pinigus už skolininką, paimdamas tam tikrą mokestį už suteiktą avansą, po kiek laiko finansuotojas avansu išmokėtus pinigus susigrąžina iš skolininko. Tačiau praktikoje susiduriama su keletu pagrindinių faktoringo variantų.
Išskiriamos šios pagrindinės faktoringo grupės: 1) su regreso teise / be regreso teisės; 2) atviras / uždaras; 3) vidaus / tarptautinis.
Dažniausiai faktoringo sutartis turi po vieną elementą iš kiekvienos grupės (pavyzdžiui, faktoringas – vidaus, atviras, su regreso teise). Atsižvelgiant į šių elementų variacijas ir konkrečias aplinkybes, susijusias su klientu ir skolininku, kiekvienu atskiru atveju formuojamos atitinkamos faktoringo sutarties sąlygos, taip pat atitinkamai kinta finansuotojo paslaugų kaina, pavyzdžiui, renkantis tarp faktoringo su regreso teise ir be regreso teisės visuomet reikia turėti omenyje, kad faktoringas be regreso teisės įmonei kainuos brangiau, nes finansuotojas didesniais mokesčiais už paslaugas siekia sumažinti savo riziką dėl skolininko nemokumo.
Faktoringo sutartis su regreso teise – tai sutartis tarp finansuotojo ir kliento, kai klientas atsako finansuotojui tuo atveju, jei skolininkas neapmoka sąskaitų finansuotojui per nustatytą terminą (paprastai iki 120 dienų), t. y. jis įsipareigoja finansuotojui apmokėti jas ir susikaupusius delspinigius.
Faktoringo sutartis be regreso teisės – tai finansuotojo ir kliento susitarimas, kai klientas, perduodamas finansuotojui reikalavimo teisę į įmonės kliento neapmokėtas sąskaitas, neįsipareigoja padengti finansuotojo nuostolių dėl skolininko galimo nemokumo. Taigi šiuo atveju finansuotojas lieka neapsaugotas nuo galimų nuostolių. Siekdami sumažinti tokią riziką finansuotojai paprastai reikalauja, kad klientas apdraustų skolininką, tad skolininko nemokumo atveju tiek finansuotojas, tiek klientas nepatiria nuostolių, nes juos atlygina draudimo įmonė.
Finansuotojai naudoja ir kitus nuostolių rizikos mažinimo metodus, iš kurių populiariausi yra du: vadinamasis kredityvumo ribos metodas – kai finansuotojas kiekvieną jau sudarytą kliento sutartį su skolininkais gali atmesti, atsirinkdamas, kurie, jo manymu, kliento skolininkai yra arba tapo nepatikimi ar yra žemo kreditingumo; „užsakymo pritarimo“ metodas – kai kiekvienam potencialiam skolininkui, kurio atidėtą mokėjimą apmokės finansuotojas, reikalingas finansuotojo išankstinis pritarimas, t. y. kai finansuotojas turi teisę savo nuožiūra atsirinkti būsimus kliento skolininkus, kurių atidėti apmokėjimai būtų finansuojami finansuotojo lėšomis. Todėl finansuotojai paprastai turi savo duomenų apie įmones bazes, iš kurių gautos informacijos pagrindu priimamas sprendimas dėl faktoringo sutarties (ne)sudarymo su klientu konkretaus skolininko atžvilgiu.
Pažymėtina, jog faktoringo sutartyje būtina nurodyti, kad finansuotojas negali taikyti regreso teisės. To nepadarius, klientas atsako finansuotojui už skolininko nemokumą.
Atviras faktoringas – tai susitarimas tarp finansuotojo ir kliento, kai skolininkas informuojamas apie teisės į jo skolą perleidimą finansuotojui. Praktikoje yra šios atviro faktoringo rūšys:
1) sąskaitų administravimas – šiuo atveju avansas nemokamas, finansuotojas tik administruoja kliento skolininkų mokėjimus, t. y. nuolat stebi piniginius srautus į kliento sąskaitą ir, jei reikia, bendrauja su kliento skolininkais dėl vėluojančių mokėjimų ar kitų probleminių situacijų, susijusių su vėluojančiais mokėjimais;
2) bendrojo faktoringo sutartis – tai trišalė sutartis tarp finansuotojo, kliento ir skolininko. Daugeliu atvejų tarp finansuotojo, kliento ir skolininko sudaromas trišalis susitarimas šalia faktoringo sutarties, pasirašytos tarp finansuotojo ir kliento, taip siekiant išvengti nesusipratimų su kliento skolininkais, kad skolininkui būtų aišku, kam ir kokiais terminais jis turi mokėti atidėtą mokėjimą ir kokios sankcijos laukia už neatsiskaitymą ar neatsiskaitymą laiku;
3) vartojimo faktoringo sutartis – tai standartinė prekių arba suteiktų paslaugų išsimokėtinai sutartis, kurioje nurodyta, kad reikalavimo teisė yra perleista finansuotojui, kuriam skolininkas ir turi mokėti.
Uždaras faktoringas – kai kliento skolininkai neinformuojami apie faktoringo sutartį, sudarytą tarp kliento ir finansuotojo. Uždaras faktoringas sudaro mažumą tarp visų faktoringo sutarčių, nes tokios faktoringo sutartys padidina finansuotojo riziką, susijusią su skolininko mokumu.
Išskirtinos šios uždarojo faktoringo rūšys:
1) sąskaitų diskontavimo sutartis – tai faktoringo sutartis, kai skolininkas moka į kliento jam išrašomose sąskaitose nurodytą banko sąskaitą, kuri realiai būna finansuotojo. Ši sutartis paprastai būna su regreso teise, vadinasi, klientas turi garantuoti skolininkų skolų apmokėjimą arba atlyginti nuostolius finansuotojui, atsiradusius dėl skolų nesurinkimo iš skolininkų. Vis dėlto sąskaitų diskontavimo sutartis gali būti pakankamai patraukli, nes ji leidžia įmonei išlaikyti kontrolę renkant skolas ir taip išsaugoti glaudų ryšį su savo klientu. Finansuotojas gali pareikalauti garantijos iš kliento, siekdamas užtikrinti skolininko mokumą;
2) mokestinė faktoringo sutartis. Pažymėtina, kad ši faktoringo rūšis taip vadinama sąlyginai – šiuo susitarimu tarp finansuotojo ir kliento galima susitarti ir dėl PVM grąžinimo anksčiau, nei tai padaro mokesčių administratorius, ir dėl subsidijų grąžinimo, nelaukiant kelių mėnesių, kol Nacionalinė mokėjimų agentūra išmokės įmonėms priklausančias sumas, ar kitais panašiais atvejais. Šią paslaugą Lietuvoje teikia vos keli bankai, ji vis dar nėra populiari Lietuvoje, tačiau bankai paprastai sutinka peržvelgti kiekvieną tokį pasiūlymą ir pateikti galimus mokestinio faktoringo sutarties variantus. Tokia galimybe įmonėms rekomenduotina naudotis tik tuo atveju, kai finansuotojui jau yra perleistos piniginio reikalavimo teisės, kylančios iš prekių ar paslaugų pirkimo–pardavimo sutarčių, tačiau įmonei lėšų vis tiek trūksta.
Vidaus faktoringas – tai faktoringo sutartis, kai visi trys faktoringo santykių dalyviai yra vienoje valstybėje. Paprastai vidaus faktoringas vyksta taip:
klientas sutartimi įsipareigoja perleisti piniginį reikalavimą, o finansuotojas jį perimti;
finansuotojas įsipareigoja sumokėti klientui 70–90 proc. reikalavimo sumos;
klientas už išmokėtą sumą moka palūkanas, o skolininkui sumokėjus atidėtą mokėjimą (mokėjimo terminas gali būti 90–120 dienų), klientas gauna kitą pirkimo kainos dalį (rezervą), iš kurio išskaičiuojami mokesčiai finansuotojui.
Tarptautinis faktoringas – tai faktoringo sutartis, kai bent vienas iš faktoringo santykių dalyvių reziduoja kitoje šalyje. Tarptautinis faktoringas gali būti importo ir eksporto – priklausomai nuo to, ar prekės ir / ar paslaugos yra importuojamos ar eksportuojamos. Ir importo, ir eksporto faktoringas gali būti tiesioginis ir netiesioginis, priklausomai nuo to, kiek šalių sudaro faktoringo sutartį.
Sudarant tarptautinio tiesioginio faktoringo sutartį dalyvauja trys šalys – klientas, skolininkas ir kliento finansuotojas. Šiuo atveju faktoringas vyksta pagal įprastą faktoringo mechanizmą. Tokia faktoringo sutartis sudaroma be regreso teisės, apdraudžiant skolininko mokumą. O tarptautinio netiesioginio faktoringo atveju faktoringo sutartį sudaro keturios šalys – klientas, skolininkas, kliento finansuotojas ir skolininko finansuotojas.
Tarptautinio netiesioginio faktoringo santykių pavyzdys galėtų būti toks:
klientas parduoda prekes ar suteikia paslaugas prekių ar paslaugų pirkėjui – skolininkui, užsienio šalies asmeniui;
klientas perleidžia finansuotojui piniginio reikalavimo teisę į skolininko nesumokėtą sumą;
kliento finansuotojas perveda faktoringo avansą (iki 90 proc. pirkimo kainos) klientui pagal akceptuotas sąskaitas;
skolininko finansuotojas savo valstybėje surenka lėšas iš skolininko;
skolininkas moka įmokas savo valstybės finansuotojui, kuris gautus pinigus perveda kliento finansuotojui;
kai skolininkas visą pinigų sumą už prekes ar paslaugas per savo valstybės finansuotoją perveda kliento finansuotojui, pastarasis sumoka klientui po avanso likusią sumą (10–30 proc.), atskaičiavęs mokesčius finansuotojui.
Tarptautinis netiesioginis faktoringas yra gana brangi finansuotojo paslauga, nes įtraukiamas dar vienas finansuotojas, kurio paslaugos taip pat kainuoja, todėl paprastai naudojamasi tiesioginiu tarptautiniu faktoringu. Tačiau kartais tarptautinis netiesioginis faktoringas gali atrodyti labai patrauklus, kai skolininko finansuotojas yra kliento finansuotojo partneris arba tarp jų yra pasirašyta bendradarbiavimo sutartis – tuomet kainų skirtumas tarp tiesioginio ir netiesioginio tarptautinio faktoringo tampa nežymus.
Apibendrinant reikia pabrėžti, kad išvardytos faktoringo rūšys nėra absoliučios ir nekintamos – finansuotojai paprastai būna atviri visiems pasiūlymams, susijusiems su piniginio reikalavimo teisės perleidimu, ir išanalizavę kiekvieną konkrečią situaciją yra pasiruošę keisti nusistovėjusią faktoringo sutarčių praktiką, suteikdami įmonei avansinį finansavimą.
FAKTORINGO SUTARTIES SĄLYGOS IR MOKESČIAI
Visi finansuotojai už faktoringo paslaugas turi panašius įkainius ir vienodas sąlygas:
faktoringo sutartis sudaroma iki 1 metų. Tačiau likus mažiau dienų, nei gali būti nustatytas skolininko mokėjimo atidėjimo terminas (pavyzdžiui, mažiau kaip 90 dienų iki kliento ir finansuotojo sutarties galiojimo termino pabaigos), finansuotojas nebeturi teisės suteikti avansą už tokias kliento pateiktas sąskaitas. Todėl klientas, ketinantis ir toliau naudotis faktoringo paslaugomis, turėtų pasirūpinti, kad faktoringo sutartis būtų pratęsiama laiku. Faktoringo sutartis gali turėti ir neribotą terminą, jeigu finansuotojas vykdo kitas su mokėjimais susijusias paslaugas (sąskaitų administravimą, teikia informaciją apie kliento kontrahentus ir panašiai);
faktoringo limitas – nustatomas kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į kiekvieno kliento kreditingumą ir kitas su klientu susijusias aplinkybes. Faktoringo limitas nustatomas visam sutarties terminui, per kurį klientas turi teisę pasinaudoti visa finansuotojo skirta suma. Klientas nustatytą limito sumą savo ruožtu paskirsto skolininkams, t. y. savo nuožiūra pasirenka, kurias sąskaitas pateiks finansuotojui ir už jas gaus avansą, o kurias pasiliks ir lauks skolininko įmokų įprastu sutartyje nustatytu mokėjimo atidėjimo terminu;
faktoringo avansas – 70–90 procentų sąskaitos sumos. Tai reiškia, kad iš kliento gavęs sąskaitą finansuotojas ją įvertina ir nusprendžia, kokio dydžio avansą išmokės klientui. Finansuotojas avansą klientui paprastai išmoka vėliausiai per 24–48 valandas nuo sąskaitos pateikimo;
maksimalus laikotarpis, per kurį skolininkas privalo apmokėti sąskaitas – 90–120 kalendorinių dienų (priklausomai nuo to, ar faktoringas su regreso teise ar be regreso teisės);
sprendimas dėl finansavimo priimamas per 1–2 savaites, klientui pateikus užpildytą faktoringo paraišką ir joje nurodytų dokumentų kopijas bei gavus visą informaciją apie skolininkų finansinę būklę.
Faktoringo įkainiai priklauso nuo konkrečios situacijos, juos lemia tokie veiksniai kaip kliento ir skolininko finansinė būklė, apmokėjimo terminas, finansavimo valiuta ar sutarties galiojimo terminas. Konkretus faktoringo išlaidų dydis gali būti nustatytas tik atlikus kliento ir skolininko pateiktų dokumentų analizę, tačiau standartiniai faktoringo įkainiai dažniausiai būna tokie:
faktoringo palūkanos – 5–10 proc. nuo suteikto avansinio limito;
sąskaitos komisinis mokestis – 0,1–0,5 proc. nuo kiekvienos finansuotojui pateiktos sąskaitos sumos;
faktoringo sutarties mokestis – iki 1 proc. nuo nustatyto faktoringo limito. SIC!
Faktoringo privalumai ir trūkumai
Privalumai
Faktoringas eliminuoja nemalonų bendravimą su įmonės skolininkais, kai tenka nuolat raginti sumokėti už įsigytas prekes ar suteiktas paslaugas, ir padeda išvengti konfliktinių situacijų su įmonės klientais.
Finansuotojui už suteiktas paslaugas sumokėtos sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos kliento leidžiamiems atskaitymams.
Lėšų gavimas tais atvejais, kai jų nėra dėl įmonės produkcijos pirkėjams suteiktų mokėjimo atidėjimo terminų ar apskritai įmonė turi (turės) teisę į tam tikras lėšas, tačiau jas gaus tik po kurio laiko (pvz., PVM susigrąžinimas).
Įmonė gali lengviau planuoti piniginius srautus.
Ilgesni atsiskaitymo terminai klientams pritraukia daugiau klientų, todėl lengviau konkuruoti rinkoje.
Yra galimybė gauti finansavimą neįkeičiant turto.
Pagerėja įmonės likvidumas.
Pagerėja skolininkų atsiskaitymo tvarka.
Atsiranda galimybė gauti išsamią informaciją apie skolininkus.
Įmonės, kurių kreditingumas ir / ar likvidumas nėra aukštas, vis tiek gali sudaryti faktoringo sutartį be regreso teisės, nes kliento kreditingumas finansuotojui nėra itin svarbus, kadangi skolininko mokumas šiuo atveju privalomai apdraudžiamas.
Trūkumai
Faktoringo sutartis gali versti įmonių klientus jaustis nejaukiai, esą kreditorius, nepasitikėdamas jais, sudaro faktoringo sutartis su finansuotoju.
Faktoringas yra gana brangi finansavimo paslauga.
Apie įmonės, naudojančios faktoringą, finansinę situaciją kai kuriose užsienio valstybėse gali susidaryti bloga nuomonė, tačiau šios nuostatos sparčiai keičiasi.
Jei skolininkas neatsiskaito su finansuotoju per nustatytą 90–120 dienų terminą pagal faktoringo sutartį su regreso teise, prarandamos įmokos už faktoringo sutartį, ir klientas lieka skolingas finansuotojui.
Įmonės, įgyvendinančios Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrinių fondų projektus, dažnai susiduria su teisiniais ES struktūrinių fondų paramos sutarčių vykdymo klausimais. 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijai įgyvendinti bus skirta milžiniška 23 milijardų litų suma, tad akivaizdu, kad įmonių, gaunančių ES struktūrinių fondų paramą, artimiausiu laiku labai padaugės, o paramos administravimo teisiniai aspektai taps dar aktualesni. ES struktūrinės paramos administravimo funkciją Lietuva pradėjo vykdyti tik įstojusi į ES, todėl svarbu įvertinti šios gana naujos srities pirmo etapo praktiką. Straipsnyje Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos sutarties teisinė prigimtis ir aktualios turinio problemos aptariama paramos sutarties teisinė prigimtis, išskiriamos paramos sutarties sampratos ir turinio problemos, pateikiami paramos sutarties nuostatų tobulinimo pasiūlymai.
Iki 2002 m. gruodžio 31 d. galiojęs Darbo sutarties įstatymo 8 straipsnis nustatė, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl trijų būtinųjų sutarties sąlygų: 1) darbuotojo darbo vietos (įmonės, jos padalinio ir pan.); 2) darbo funkcijų – dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo ar dėl tam tikrų pareigų ir 3) darbo apmokėjimo sąlygų. Darbo kodekso (toliau – DK) 95 str. 1 dalyje nustatytos tik dvi būtinosios darbo sutarties sąlygos ir neliko darbo apmokėjimo sąlygos, nes pastarajam suteiktas atskiras teisinis statusas. DK 95 str. 3 dalis nustato, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Dėl šios priežasties teisinėje literatūroje buvo pareikšta nuomonė, kad darbo sutartis turėtų galioti ir tuo atveju, jeigu joje nebūtų nurodytas konkretus priimamo į darbą asmens darbo užmokestis, kuris ginčo atveju gali būti nustatomas pagal panašų darbą dirbančių darbuotojų gaunamus atlyginimus. Tačiau tokie teiginiai kelia rimtų abejonių. Straipsnyje DARBO APMOKĖJIMO SĄLYGŲ TEISINIS STATUSAS aptariamos DK nuostatos, reglamentuojančios darbuotojų darbo apmokėjimą ir jo sąlygų keitimą atsižvelgiant į tam tikras konkretaus darbo aplinkybes.
Rūta Vyšniauskaitė
UAB „Rimess“ teisininkė
Žurnalo „Juristas“ Nr. 9
Šaltinis: www.paciolis.lt