Informacinis portalas
Lietuvos ir užsienio naujienos
Galimybė taikiai susitarti civilinio proceso metu
Nė viena visuomenė, deja, negali išvengti ginčų, kylančių tarp asmenų dėl pažeistų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų, tačiau įstatymų leidėjai stengiasi sukurti kuo palankesnę teisinę terpę greitai ir taikiai išspręsti tokius konfliktus.
Šiandien besiginčijantiems asmenims yra prieinami įvairūs taikaus susitarimo būdai vykstant civiliniam procesui. Kilus ginčui, kiekvienu konkrečiu atveju galima pasirinkti labiausiai šalių interesus atitinkantį jo sprendimo būdą.
Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje užsienio valstybių, gan retai taikomi teisminiam bylos nagrinėjimui alternatyvūs ginčų sprendimo būdai: arbitražas, taikinimas ar mediacija. Šalys, tarp kurių kilo ginčas, paprastai net nesvarsto alternatyvų teisminiam ginčo sprendimui pasirinkimo galimybės. Dėl šios priežasties mūsų teisės sistemoje teismams tenka didžiulė ginčų sprendimo našta, o tai savo ruožtu sukelia kitas problemas: ilgai užsitęsiančius teismo procesus, didelius bylinėjimosi kaštus ir visuomenės nepasitenkinimą teisingumo vykdymo sistema. Kilus ginčui, atkreipkime dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybes išspręsti ginčą taikiai net ir tada, kai civilinė byla jau yra iškelta.
Šiame straipsnyje aptarsime klausimą, ar šalims privalomas teismo sprendimas yra geriausias civilinio proceso rezultatas, glaustai apžvelgsime civilinio proceso šalių galimybes taikiai išspręsti ginčą ir savo bei teismo pastangų dėka kuo greičiau atkurti taiką tarp šalių.
Įstatymo siekis – atkurti teisinę taiką
Teisinės taikos atkūrimas tarp ginčo šalių yra vienas pagrindinių civilinio proceso tikslų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso[1] (toliau – CPK) 2 straipsnyje. Pastebima, kad teisinės taikos atkūrimas daugeliu atveju užkerta kelią šalių tarpusavio santykių tolesnei plėtotei. Vis dažniau girdime sąvoką „socialinė taika“. Koks santykis egzistuoja tarp sąvokų „teisinė taika“ ir „socialinė taika“? Aišku viena – lygybės ženklo tarp šių sąvokų dėti negalime. Teisinė taika reiškia ginčo išsprendimą iki tokio lygio, kad neegzistuotų joks teisinis pagrindas kuriai nors iš šalių kelti savo reikalavimus. Mokslinėje literatūroje tokia teisinė taika vadinama formaliąja[2]. Teisinę taiką sukuria teismo sprendimas, kuriam, deja, nelemta turėti galios atkurti šalių tarpusavio bendravimą. Būtent todėl teismui priėmus teisėtą, nešališką ir teisingą sprendimą, šalys lieka priešiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu: ieškovas džiaugiasi „nubaudęs“ atsakovą, o pastarasis dažniausiai jaučiasi „nuskriaustas“ ir neteisingai įvertintas. Teisinio pagrindo tolesniems ginčams nebuvimas tik pašalina „išspręstą“ problemą iš teisminės sistemos akiračio. Viena šalis visuomet lieka pralaimėjusi, be to, turime pripažinti, kad socialinė taika tarp šalių, nors ir įsivyravus teisinei taikai, nebuvo atkurta. S. B. Goldberg, F. E. A. Sander bei N. H. Rogers kelia klausimą, kurios pasekmės yra labiau pageidaujamos – teisingumas ar išsaugoti geri šalių tarpusavio santykiai[3]. Žinoma, bylinėjantis siekiama įvykdyti teisingumą, tačiau ar ne pačių besibylinėjančių asmenų valia atkurti ir harmoningus tarpusavio santykius?
Taikaus susitarimo galimybė
Pastaraisiais metais vis didėjantis bylinėjimosi mastas verčia atkreipti visuomenės dėmesį į taikaus susitarimo civilinio proceso metu galimybes. 2002 m. priimtas CPK, be kitų naujovių, Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisėje įtvirtino ir naują požiūrį į taikaus susitarimo svarbą. Suteikdamas teisėjui aktyvesnį vaidmenį procese, naujasis civilinio proceso įstatymas privertė ir mokslininkus, ir besiginčijančius asmenis atkreipti dėmesį į taikos atkūrimo galimybes. Pasak V. Valančiaus, teisėjas turėtų paaiškinti, paskatinti, pateikdamas svarių argumentų „stumtelėti“ šalis taikios ginčo baigties link <...> Svarbu įsisamoninti, jog taikus ginčo sureguliavimas dažniausiai yra geresnė alternatyva nei, nors ir neblogas, bet vis dėlto „primestas“ teismo sprendimas[4]. Pasirinkdamos ginčo išsprendimo būdą, šalys iš esmės renkasi, koks bus jų tolesnis bendravimas. Todėl teismui priėmus formaliai teisingą ir teisės normomis pagrįstą privalomą šalims vykdyti sprendimą, net ir laimėjusi šalis gali jaustis sugniuždyta, praradusi daug laiko, nemažai pinigų ir negavusi nieko tokio, kas realiai padėtų atkurti iki ginčo kilimo buvusią situaciją. CPK įtvirtinta teismo pareiga imtis priemonių šalims sutaikyti yra pamatinė nuostata, suponuojanti galimybes paieškoti ir kitų kelių taikiai susitarti.
Šiuolaikiniame verslo pasaulyje ieškinio pateikimas dažnai yra ženklas kitai šaliai, kad ieškovo ketinimai yra labai rimti. Šiandien beveik kiekvienoje sutartyje rasime sąlygą, įtvirtinančią šalių pareigą visus kilusius ginčus spręsti derybomis ir tik joms nepavykus kreiptis į teismą. Faktas, kad viena šalis pateikė ieškinį, dažniausiai reiškia, kad derybos nepavyko ir šalys nėra nusiteikusios ieškoti kompromiso. Vis dėlto ieškinio padavimas praktikoje vis dar dažnai naudojamas ir kaip priemonė pagąsdinti kitą šalį, priversti ją greičiau apsispręsti dėl reikalavimo patenkinimo. Žinoma, toks piktnaudžiavimas procesu nėra toleruotinas, tačiau net jei ir tokio veiksmo paskatinta priešinga šalis pasiūlytų ieškoti taikaus susitarimo galimybių arba patenkintų ieškinį pateikusios šalies reikalavimą dar nepriėmus abiem šalims privalomo teismo sprendimo, toks ginčo išsprendimas mažiau supriešintų šalis, nesąlygotų bylinėjimosi kaštų atsiradimo ir sumažintų teismų krūvį. Ieškovo valia yra pasinaudoti jam CPK suteikiamomis procesinėmis teisėmis – atsiimti ieškinį ir jo atsisakyti.
Teisė atsiimti ieškinį
CPK 139 straipsnyje įtvirtinta ieškovo teisė atsiimti ieškinį. Ieškovui priėmus tokį sprendimą, jis privalo raštu kreiptis į teismą (kreipimosi reikalavimai yra tokie patys, kaip ir kitų procesinių dokumentų). Toks kreipimasis neprivalo būti motyvuotas, todėl ieškovas neturi atskleisti teismui priežasčių, kodėl ieškinys yra atsiimamas. Teismas, patenkindamas prašymą dėl ieškinio atsiėmimo, priima nutartį dėl ieškinio palikimo nenagrinėto. Ši nutartis negali būti skundžiama. Ketindamas pasinaudoti ieškinio atsiėmimo teise, ieškovas privalo žinoti, kad šiuo atveju yra svarbus šio procesinio veiksmo atlikimo momentas. Jeigu ieškinys yra atsiimamas teismui dar neišsiuntus ieškinio nuorašo atsakovui, ieškovas savo sprendimo neturi derinti su atsakovu. Priešinga situacija susiklosto, jei ieškinys atsiimamas teismui jau išsiuntus ieškinio nuorašą atsakovui, nes šiuo atveju atsakovo sutikimas yra būtina ieškinio atsiėmimo sąlyga. Tokia reglamentacija apsaugo atsakovo interesus bei įgyvendina šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principą. Kokios pasinaudojimo šia ieškovo procesine teise pasekmės? Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ieškinio atsiėmimas neatima teisės ieškovui ateityje kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu. Ši ypatybė neretai suponuoja galimybę ieškovui piktnaudžiauti šia savo procesine teise, grasinant teisminio proceso inicijavimo galimybe atsakovui ir trikdant normalų teismų darbą. Užkirsti tam kelią gali atsakovo veiksmai. Atsakovas gali neduoti sutikimo ieškovui atsiimti ieškinį ir tokiu būdu pratęsti bylos nagrinėjimą iki galimo ieškinio netenkinimo arba ieškinio atsisakymo, apie kurį dar kalbėsime. Kita ieškinio atsiėmimo pasekmė – ieškovui grąžinamas visas sumokėtas žyminis mokestis. Tokiu būdu įstatymų leidėjas skatina savanorišką civilinio proceso baigtį, nesukeldamas ieškovui finansinių praradimų.
Teisė atsisakyti ieškinio
Ieškinio atsiėmimo teisė neretai yra tapatinama su ieškinio atsisakymo teise. Vis dėlto šios dvi ieškovo procesinės teisės yra visiškai skirtingos pasekmių atžvilgiu. Galimybė atsisakyti ieškinio, kaip ir teisė atsiimti ieškinį, suteikiama ieškovui nagrinėjant bylą tiek pirmojoje, tiek ir apeliacinėje ar kasacinėje instancijose. Atsisakyti ieškinio ieškovas gali raštu arba žodžiu (vykstant teismo posėdžiui) kreipdamasis į teismą. Teismui patenkinus ieškovo prašymą atsisakyti ieškinio, civilinė byla nutraukiama. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teismui pateikus prašymą dėl ieškinio atsisakymo, teismas neprivalo besąlygiškai jį tenkinti. CPK 42 str. 2 dalis nustato teismui pareigą nepriimti ieškinio atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Ši teisės norma įpareigoja teismą būti aktyviam ir rūpintis prieštaravimų imperatyviosios teisės normai likvidavimu bei viešojo intereso apsauga. Teismui patenkinus prašymą atsisakyti ieškinio, byla yra nutraukiama. Kuo gi skiriasi teismo nutartys dėl bylos nutraukimo ir ieškinio palikimo nenagrinėto? Pagal CPK 297 str. 2 dalį pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į teismą su pareiškimu bendra tvarka[5]. Priešinga situacija susiklosto teismui nutraukus bylą. Pagal CPK 294 straipsnį bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama[6]. Būtina pabrėžti svarbiausią ieškinio atsisakymo pasekmę – ieškovui užkertamas kelias ateityje kreiptis į teismą su tapačiu reikalavimu, t. y. laikoma, jog teise į teisminę gynybą jis jau pasinaudojo. Atsisakius ieškinio, ieškovui, kitaip nei ieškinio atsiėmimo atveju, gražinama tik 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos. Ieškinio atsiėmimo atveju kitų bylinėjimosi išlaidų atsakovas neprivalo atlyginti ieškovui (išskyrus atvejus, kai ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino. Tokiu atveju galima prašyti teismo priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas).
Ieškinio pripažinimas
Tiek ieškinio atsiėmimas, tiek jo atsisakymas yra procesinės ieškovo teisės. Atsakovui civilinio proceso metu yra suteikiama teisė pripažinti ieškinio reikalavimus. Šiuo atveju teismas taip pat privalo tenkinti reikalavimus, nustačius jau aptartas aplinkybes, išdėstytas CPK 42 str. 2 dalyje. Ši procesinė atsakovo teisė laikytina vienu iš būdų taikiai susitarti civilinio proceso metu. Atsakovas, pripažindamas, kad ieškovo reikalavimai turi pagrindo, ir vengdamas tiek finansiniu, tiek laiko požiūriu brangaus bylinėjimosi, pripažįsta, kad ieškovo reikalavimai yra pagrįsti ir juos patenkina (visiškai ar iš dalies). Tokiu atveju ieškovo prašymu teismas turi priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas gali pasinaudoti teise raštu ar žodžiu pripažinti ieškinio reikalavimus bet kurioje proceso stadijoje. Rašytinis atsakovo pareiškimas, kuriuo pripažįstamas ieškinys, pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir atsakovo pasirašomas. Kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra nustatoma, kad ieškinio pripažinimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 293 str. 3 d.). Atsakovui pripažinus ieškinio reikalavimus, nebelieka ginčo dalyko, nes ieškovo reikalavimai yra patenkinami ir tai lemia teisinės taikos tarp proceso šalių atkūrimą.
Taikos sutartis
Ieškinio atsiėmimą bei jo atsisakymą inicijuoja ieškovas, o ieškinio pripažinimą – atsakovas. Ir vienu, ir kitu atveju viena iš šalių naudojasi specifine jos procesinei padėčiai procesine teise. Analizuojant taikaus susitarimo pasiekimo būdus civilinio proceso metu, daugiausia dėmesio turi būti skiriama taikos sutarčiai. Taikos sutartis – bendra šalių valia pagrįstas sprendimas, todėl sudarius tokį susitarimą, ieškovo ir atsakovo interesai yra suderinami ir teismui tvirtinti pateikiamas derybų būdu rastas kompromisinis ginčo sprendimas. Sudaryti taikos sutartį CPK leidžia bet kurioje proceso stadijoje. Bendrieji taikos sutarties reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso[7] (toliau – CK) Šeštosios knygos LII skyriuje.
Civiliniame procese taikos sutartis įgyja naują reikšmę, nes tokį šalių susitarimą tvirtina teismas, tuo jai suteikdamas vykdytino dokumento, kurio pagrindu išduodamas vykdomasis raštas, teisinę galią. Taikos sutarties sudarymas civilinio proceso metu visuomet bus laikomas teismo pareigos sutaikyti šalis sėkmingu įgyvendinimu. Galiojančiame CPK įtvirtinta teismo pareiga imtis priemonių šalims sutaikyti nustatė teisėjams būtinybę ieškoti galimybių taikiai baigti bylą. Taigi šiandien ne tik proceso šalys, bet ir teismas yra suinteresuotas taikos sutarties sudarymu.
Teisminė mediacija
Įdomus ir novatoriškas teisėjų pareigos imtis priemonių šalims sutaikyti realizavimas mūsų teisinėje sistemoje – teisminės mediacijos taikymas. Apie mediaciją, kaip taikaus ginčų sprendimo būdo taikymo galimybę Lietuvos Respublikos teisėje, pradėta kalbėti vykdant žiniasklaidoje pagarsėjusį bandomąjį mediacijos projektą, pagal projektą nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus antrajame apylinkės teisme, „kai teismui matant realią galimybę ginčą išspręsti taikiai, proceso šalims pasiūloma pasiekti taikų susitarimą kitu, efektyvesniu būdu – teismine mediacija“[8]. Vykdant bandomąjį projektą, mediatoriais paskirti į mediatorių sąrašą įtraukti teisėjai arba teisėjų padėjėjai. Teisminės mediacijos metu pasiekti teismo tvirtinami susitarimai. Vis dėlto mediacija Lietuvos Respublikos civiliniame procese yra eksperimentinis būdas įgyvendinti teismo pareigą imtis priemonių dėl šalių sutaikymo. Kol įstatymų leidėjas nėra priėmęs Mediacijos įstatymo bei atitinkamai pakeitęs taikinimo procedūrą teisminio ginčo sprendimo metu reglamentuojančio CPK, dar sunku įvertinti šio vieno populiariausių alternatyvių civilinių ginčų sprendimo būdų taikymo naudą Lietuvos Respublikos teisėje.
Taikos sutarties patvirtinimas
Trumpai apžvelgiant taikos sutarties sudarymo ir tvirtinimo tvarką, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas (tokiu būdu įgyvendinamas pagrindinis taikos sutarties formos reikalavimas – ji visuomet turi būti rašytinė). Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą. Nutartyje turi būti nurodomos tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos. Taikos sutarties sudarymas yra iš esmės pats geriausias ginčo sprendimo būdas, nes taikos sutarties sąlygos yra suderintos tarp šalių ir atspindi pasiektą kompromisą, o teismas įsiterpia tik tam, kad padėtų šalių pasiektam kompromisui įgyti privalomumo vykdyti galią.
Kaip jau buvo minėta, teismui priėmus nutartį patvirtinti taikos sutartį, ji įgauna šalims privalomo galutinio teismo sprendimo galią (CK 6.985 str.). Tačiau pažymėtina, kad taikos sutarties sudarymas neįpareigoja teismo ją tvirtinti. Teismas privalo patikrinti, ar šalių pateiktos taikos sutarties, sudarytos jų laisva valia, sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso (CPK 13 str., 42 str. 1, 2 d., 137 str. 2 d. 4 p., 140 str. 3 d., 293 str. 5 p., 584 str. 4 p.)[9]. Jei vis dėlto taikos sutartis patvirtinama, argumentuojant, kad buvo pažeistas viešasis interesas ar prieštaraujama imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, gali būti panaikinta apeliacine ar kasacine tvarka. Viešojo intereso pažeidimu teismų praktikoje pripažįstami atvejai, kai teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, neišsiaiškina, ar byloje nėra pažeidžiamos dalyvaujančių trečiųjų asmenų teisės, arba patvirtina taikos sutartį nedalyvaujant teismo posėdyje trečiajam asmeniui, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir kuris nebuvo informuotas apie sudarytos taikos sutarties sąlygas[10].
Taikos sutartis iki civilinės bylos iškėlimo
Analizuojant taikos sutarties sudarymo civiliniame procese atvejus, paminėtina ir galimybė dar teismo nepasiekusį ginčą išspręsti taikos sutartimi, kurią patvirtintų teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 6 d. konsultacijoje Nr. A3-120 nustatyta, kad taikos sutartimi gali būti sprendžiamas jau kilęs teisminis ginčas arba užkertamas kelias teisminiam ginčui kilti ateityje[11]. Minėtoje konsultacijoje taip pat nurodoma, kad dėl taikos sutarties, kuria siekiama išvengti ateityje tarp šalių galinčio kilti teisminio ginčo, patvirtinimo šalys su prašymu gali kreiptis į teismą CPK XXXIX skyriuje nustatyta supaprastinto proceso tvarka[12]. Šiuo atveju kalbame apie taikos sutartį, sudarytą dar neiškėlus civilinės bylos, todėl supaprastintas civilinis procesas yra įstatymo nustatyta procedūra, kuria užkertamas kelias kilti civiliniam ginčui ateityje. Supaprastinto civilinio proceso tvarka (CPK 579–582 str.) šalių sudaryta taikos sutartis, jeigu ji yra patvirtinama teismo, taip pat įgauna teismo sprendimo galią šalims ir taikiam ikiteisminiam besiginčijančių asmenų susitarimui suteikia priverstinai vykdytino dokumento galią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 6 d. konsultacijoje Nr. A3-120 nustatyta, kad taikos sutartį supaprastinto proceso tvarka teismas gali patvirtinti, jeigu nustato, kad dėl sutarties teisminio patvirtinimo yra abiejų sutarties šalių valia, sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, nėra kitų sandorių negaliojimo pagrindų, taip pat kitų aplinkybių, dėl kurių pateikta sutartis negali būti tvirtinama[13]. Taigi taikos sutartį galima teikti teismui tvirtinti, tuo pačiu išsprendžiant sutarties atitikties teisei problemą.
Taikos sutartis vykdymo proceso metu
Kokios galimybės sudaryti taikos sutartį vykdymo proceso metu? Vykdymo procesas yra viena iš civilinio proceso stadijų, kurios pagrindinis tikslas – įvykdyti teismo sprendimą, todėl šio proceso metu išieškotojas ir skolininkas taip pat gali sudaryti taikos sutartį. Taikos sutarties sudarymo vykdymo proceso metu tvarką nustato CPK 595 straipsnis. Skolininkas ir išieškotojas, sutarę dėl taikos sutarties sąlygų, raštu sudarytą taikos sutartį privalo pateikti išieškojimą vykdančiam antstoliui. Gavęs taikos sutartį, antstolis vykdomosios bylos vykdymą sustabdo ir ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo šios sutarties gavimo perduoda ją apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis. Teismas, gavęs pareiškimą patvirtinti taikos sutartį, priima nutartį pagal CPK 140 str. 3 dalį ir nutraukia vykdomąją bylą. Kadangi teismo patvirtinta taikos sutartis šalims turi teismo sprendimo galią, jeigu taikos sutarties sąlygos nevykdomos, gali būti išduodamas vykdomasis raštas dėl taikos sutarties vykdymo.
Glaustai apžvelgę pagrindinius taikaus susitarimo civilinio proceso metu būdus, galime daryti išvadą, kad šalims „primestas“ teismo sprendimas dažnai nėra geriausias ginčo išsprendimo būdas. Sutaupyti pinigai, laikas ir nepatirtos blogos emocijos – tai tik keletas priežasčių, kodėl turėtume siekti susitarti taikiai. Taikus ginčo išsprendimas efektyviau patenkina šalių interesus ir poreikius bei suponuoja galimybę ateityje atkurti abipusę pagarbą tarp besibylinėjančių šalių. Tegul teismo sprendimas tampa paskutinė priemone, taikoma tik tuomet, kai šalių priešiškumas ir nenoras siekti kompromiso tampa nebenugalimi.
SIC!
Kodėl proceso dalyviams verta apmąstyti galimybę sudaryti taikos sutartį? Pirma, išskirtina galimybė atkurti socialinę taiką. Antra, finansinės priežastys: sudarius taikos sutartį, ieškovui yra grąžinama 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos. Kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą šalys privalo aptarti taikos sutartyje. Jeigu to nebuvo padaryta, teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą spręs taikydamas bendrąsias taisykles, nustatytas CPK 93 straipsnyje (paprastai šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš kitos šalies). Trečia, taikos sutarties sudarymo civilinės bylos nagrinėjimo metu pasekmė yra ir ta, kad sudaręs taikos sutartį, ieškovas laikomas išnaudojusiu savo galimybę kreiptis į teismą. Teismo nutarties dėl šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo nebuvimas yra būtina ieškinio priėmimo prielaida. Taikos sutarties patvirtinimas teisme užkerta kelią pateikti ieškinį dėl to paties reikalavimo.
Agnė Tvaronavičienė
Teisininkė
----------------------------------------------------------------------------------------
[1] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 36-1340.
[2] Simaitis R. Teisminis sutaikymas // Teisė. 2004. Nr. 52. P. 22.
[3] Goldberg S. B., Sander F. E. A., Rogers N. H. Dispute Resolution: Negotiations... // Ibid. P. 145.
[4] Valančius V. Naujasis CPK – ar teisėjo darbas taps sudėtingesnis? // Jurisprudencija. 2003. Nr. 37(29). P. 23.
[5] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 36-1340.
[6] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 36-1340.
[7] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74-2262.
[8] Teismų tarybos 2005 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 13 P-348 „Dėl bandomojo teisminės mediacijos projekto“ http://www.teismai.lt/teismai/mediacija/del_teismines_mediacijos.doc ; prisijungimo laikas: 2006-11-28.
[9] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2007, procesinio sprendimo kategorija 109 (S).
[10] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2006, procesinio sprendimo kategorija 109.
[11]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 6 d. konsultacija Nr. A3-120 „Dėl taikos sutarties, kuria siekiama išvengti ateityje tarp šalių galinčio kilti teisminio ginčo, patvirtinimo“ // Teismų praktika. 2005. Nr. 22.
[12] Ten pat.
[13] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 6 d. konsultacija Nr. A3-120 „Dėl taikos sutarties, kuria siekiama išvengti ateityje tarp šalių galinčio kilti teisminio ginčo, patvirtinimo“ // Teismų praktika. 2005. Nr. 22.
Šaltinis: www.paciolis.lt