Informacinis portalas
Lietuvos ir užsienio naujienos
Laikinoji darbo sutartis. Žurnalas "Biuro administravimas"
Laikinoji darbo sutartis yra viena iš terminuotų darbo sutarčių rūšių. Esminis laikinosios ir terminuotos darbo sutarčių skirtumas – sutarties terminas.
Laikinoji darbo sutartis gali būti sudaroma ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui (Darbo kodekso 113 straipsnis). Jau pats sutarties pavadinimas sako, kad laikinoji darbo sutartis sudaroma laikinam darbui – skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti, darbuotojams, nesantiems darbe dėl atostogų, ligos, komandiruotės ar kitų priežasčių, pavaduoti, taip pat su moksleiviais ir studentais jų atostogų laiku.
Laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindai, jos pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumai patvirtinti LR Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 (Žin., 2003, Nr. 81(1)-3690). Darbo kodekse (toliau – DK) ir minėtame Vyriausybės nutarime laikinoji darbo sutartis apibrėžiama kaip sutartis, sudaryta ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui. Laikinoji darbo sutartis gali būti sudaroma šiais atvejais:
- skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti;
- laikinai nesantiems (dėl ligos, atostogų ir pan.) darbuotojams pavaduoti;
- su studentais, moksleiviais jų atostogų metu. Atkreiptinas dėmesys, kad, sudarant darbo sutartis su šios kategorijos darbuotojais, būtina vadovautis DK 277 straipsniu ir 2003 m. sausio 29 d. LR Vyriausybės nutarimu „Dėl asmenų iki 18 metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarkos, darbo laiko, jiems draudžiamų dirbti darbų, sveikatai kenksmingų, pavojingų veiksnių sąrašo patvirtinimo“.
Laikinojoje darbo sutartyje, kaip ir kitose darbo sutartyse, būtina aptarti tam tikras sąlygas. Darbuotojo darbovietė (įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys ir kt.) ir darbo funkcijos (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba tam tikros pareigos) yra būtinosios kiekvienos darbo sutarties sąlygos. Be to, kiekvienoje darbo sutartyje šalys turi sutarti dėl darbo apmokėjimo sąlygų – darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.
Sutarties terminas laikinojoje darbo sutartyje yra būtinoji sąlyga. Ji apibrėžiama vadovaujantis DK 110 straipsniu – iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Pavyzdžiui, sutarties terminas gali būti suformuluotas „iki 2007 m. rugpjūčio 15 d.“ arba „kol baigsis vadybininko (vardas, pavardė) kasmetinės atostogos“.
Minėtas Vyriausybės nutarimas draudžia dažnai sudarinėti laikinąsias darbo sutartis tokiam pačiam darbui. Laikinosioms darbo sutartims galioja ta pati nuostata kaip ir terminuotoms: jeigu laikinoji darbo sutartis, pasibaigus jos terminui, nutraukiama, bet nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos su atleistu iš darbo darbuotoju vėl sudaroma laikinoji darbo sutartis tam pačiam darbui, darbuotojo reikalavimu tokia sutartis pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui. Pastaruoju atveju būtinas darbuotojo reikalavimas.
Laikinosioms darbo sutartims galioja DK 126 straipsnio nuostata: jeigu suėjus darbo sutarties terminui nei darbdavys, nei darbuotojas sutarties nenutraukia, laikoma, kad sutartis tapo neterminuota.
Darbuotojams, dirbantiems pagal laikinąsias darbo sutartis, taikomos DK ir kitų teisės aktų nuostatos su minėtame 2003 m. rugpjūčio 19 d. LR Vyriausybės nutarime Nr. 1043 nustatytomis išimtimis. Pavyzdžiui, Vyriausybės nutarime nustatyti kiti laikinųjų darbo sutarčių pasibaigimo pagrindai. Laikinoji darbo sutartis gali būti nutraukta:
- nepasibaigus sutarties terminui, darbuotojo pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį raštu prieš 5 darbo dienas;
- kai įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje darbai buvo sustabdyti ilgiau kaip 2 savaitėms dėl gamybinių priežasčių arba kai sumažinamas darbų mastas;
- kai laikinasis darbuotojas neatvyksta į darbą ilgiau kaip 7 dienas dėl laikinojo nedarbingumo. Kai darbingumas prarandamas dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta (pareigos) paliekama, kol darbuotojas atgauna darbingumą arba jam nustatomas invalidumas, bet ne ilgiau kaip iki laikinosios darbo sutarties termino pabaigos.
Laikiniesiems darbuotojams išbandymo laikotarpis nenustatomas. Jiems gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita. Laikiniesiems darbuotojams atostogos nesuteikiamos, o nutraukiant laikinąją darbo sutartį išmokama piniginė kompensacija.
Atsižvelgiant į darbo sutarties šalių interesus, laikiniesiems darbuotojams gali būti nustatomas ne visas darbo laikas vadovaujantis DK 146 straipsniu ir LR Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 „Dėl ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos patvirtinimo“. Pagal šį nutarimą ne visa darbo diena (pamaina) turi būti ne trumpesnė už pusę darbo dienos (pamainos), o ne visa darbo savaitė – už 3 darbo dienas per savaitę. Pažymėtina, kad minėti minimalios ne viso darbo laiko trukmės apribojimai netaikomi DK 146 str. 1 dalyje nurodytiems darbuotojams (tai darbuotojai, kurių prašymu darbdavys privalo nustatyti ne visą darbo laiką). Taip pat tokie apribojimai netaikomi: pedagogams; asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams; socialiniams darbuotojams; daugiabučių namų savininkų bendrijų darbuotojams; visuomeninių organizacijų ir profesinių sąjungų darbuotojams; dieninių skyrių moksleiviams ir studentams; finansinės-buhalterinės apskaitos darbuotojams; įmonių saugos ir sveikatos tarnybų darbuotojams; draudimo įmonių kai kuriems darbuotojams ir kt. Minimalios ne viso darbo laiko trukmės ribojimai netaikomi ir šiais atvejais: kai įmonėje bendras darbuotojų skaičius (įskaitant ir laisvus etatus, bet neįskaičiuojant anksčiau išvardytų pareigybių) neviršija 100 žmonių, apribojimai netaikomi iki 20 procentų, o jei įmonėje yra daugiau kaip 100 asmenų, šie apribojimai netaikomi iki 10 procentų dirbančių kitų kategorijų darbuotojams.
Nustačius trumpesnį už minimalų darbo laiką, būtina išsiųsti nustatytos formos pranešimą Valstybinei darbo inspekcijai.
Pažymėtina, kad kai laikinąja darbo sutartimi įforminamas darbuotojo papildomas darbas toje pačioje arba kitoje darbovietėje, jam netgi būtina nustatyti ne visą darbo laiką. Tokia darbdavio prievolė išplaukia iš DK 144 str. 5 dalies nuostatos, kad darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip 12 valandų.
Nota bene:
- Laikinoji darbo sutartis yra darbo sutartis, sudaryta ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui.
- Laikinoji darbo sutartis gali būti sudaroma šiais atvejais: skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti; laikinai nesantiems (dėl ligos, atostogų ir pan.) darbuotojams pavaduoti; su studentais, moksleiviais jų atostogų metu.
- Laikiniesiems darbuotojams išbandymo laikotarpis nenustatomas.
Laikiniesiems darbuotojams atostogos nesuteikiamos, o nutraukiant laikinąją darbo sutartį išmokama piniginė kompensacija.
Daiva Kecorytė
Teisininkė
Šaltinis: www.paciolis.lt