Informacinis portalas
Lietuvos ir užsienio naujienos
Siūlomuose darbo kodekso pakeitimuose daugiau klausimų, negu atsakymų
Lietuvos Respublikos Seime svarstomi su parduotuvių darbu švenčių dienomis, viršvalandinio darbo, darbo naktį, poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimu susiję Lietuvos Respublikos darbo kodekso pakeitimai. Straipsnyje aptarsime, kaip vertinti tokius siūlymus, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Siūloma uždrausti parduotuvėms dirbti švenčių dienomis
Lietuvos Respublikos Seime svarstomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 162 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XP – 1128(2). Priminsime, kad DK 162 straipsnio „Švenčių dienos“ 1 dalyje įvardintos švenčių dienos, o 2 dalyje nustatytas draudimas dirbti šiomis dienomis. Kartu nurodyta, kada vis dėlto galima šio draudimo nesilaikyti (kai darbų negalima sustabdyti dėl techninių gamybos sąlygų (nepertraukiamai veikiančios įmonės, organizacijos), kai atliekami darbai, būtini gyventojams aptarnauti, taip pat neatidėliotini remonto ir krovos darbai), ir nustatytos ypatingos šios išimties taikymo sąlygos kai kurių kategorijų darbuotojams. DK 162 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte Nr. XP–1128(2) siūloma apriboti išimtis, kai dirbti švenčių dienomis leidžiama. Pakeitimas skamba taip: „Parduotuvėse dirbti draudžiama: 1) sausio 1-ąją – Naujųjų metų dieną; 2) vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną; 3) kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną; 4) sekmadienį – krikščionių Velykų pirmąją dieną; 5) liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną); 6) gruodžio 25-ąją – Kalėdų pirmąją dieną“. Beje, 2007 m. liepos 9 d. posėdžiavusi Trišalė taryba susiaurino šį sąrašą palikdama tik vasario 16-ąją, kovo 11-ąją ir liepos 6-ąją. Kaip vertinti tokius siūlymus?
DK 162 str. 2 dalis nustato visiems bendrą taisyklę – bendrą draudimą dirbti švenčių dienomis. Joje pateikiamos ir išimtys iš šios bendros taisyklės, tam tikri šių išimčių taikymo ypatumai. Svarstomu pakeitimu siūloma padaryti jau esamų išimčių išimtis, t. y. leidimą dirbti švenčių dienomis susiaurinti tam tikrų subjektų (parduotuvės) ir laiko (tam tikros švenčių dienos) atžvilgiu. Manome, kad taip formuluoti šią nuostatą, toje pačioje antroje dalyje dar kartą vardijant draudimą, yra painu ir neteisinga juridinės technikos atžvilgiu.
Kaip matyti, siūloma uždrausti dirbti ne visomis DK 162 str. 1 dalyje nustatytomis švenčių dienomis, o tik kai kuriomis. Neaišku, kuo remiantis buvo pasirinktos tik kai kurios švenčių dienos, kodėl nesiūloma draudimo išplėsti visų švenčių dienų atžvilgiu, jeigu jau laikoma, kad darbas švenčių dienomis blogina darbuotojų padėtį, nes atima iš jų galimybę ilsėtis. Kad ir kaip būtų, siūlomas pakeitimas šiuo atžvilgiu nėra nei nuoseklus, nei aiškus, ir todėl, manome, ydingas.
Subjektai, kuriems taikomas draudimas, yra parduotuvės. Visų pirma neaišku, kaip suprasti šią sąvoką: parduotuvės, prekybos centrai, prekybos įmonės, maisto, pramoninių prekių ir kitos parduotuvės, kaip jos įvardijamos įstatymo projekto aiškinamajame rašte, ar dar kas nors. Teisėje sąvokos turi būti apibrėžtos maksimaliai tiksliai ir nedviprasmiškai. Juo labiau nagrinėjamame DK pakeitime, nes tai susiję su daugybės asmenų teisėmis ir pareigomis, valstybės institucijų viešojo administravimo įgaliojimais.
Beje, ne vien parduotuvės organizuoja būtinus gyventojams aptarnauti darbus. Tai ir transporto, ryšių, viešojo maitinimo įmonės, kultūros įstaigos – sąrašą galima tęsti. Kodėl siūloma uždrausti dirbti tam tikromis švenčių dienomis tik parduotuvėms? Jeigu toks siūlymas būtų įgyvendintas, tam tikra pelno siekiančių ūkio subjektų grupė, pagal DK 162 str. 2 dalį priklausanti tai pačiai darbdavių rūšiai, t. y. organizuojanti būtinus gyventojams aptarnauti darbus, atsidurtų ekonominiu atžvilgiu blogesnėje padėtyje. Manome, kad tai nesiderintų su LR Konstitucijos 48 straipsnio garantuojama teise laisvai pasirinkti verslą. Kita vertus, ir dirbantieji parduotuvėse, ir kitose gyventojus aptarnaujančiose įmonėse, atsidurtų nelygioje padėtyje, kas irgi vargu ar pateisinama. Minėta, kad darbas parduotuvėse pagal DK 162 str. 2 dalį priskirtinas prie darbų, būtinų gyventojams aptarnauti, tad klausimo sprendimas išeina už teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo ribų. Šį klausimą objektyviai galėtų ir privalėtų spręsti trečias subjektas – visuomenė, gyventojai.
Pažymėtina, kad nepaisant to, kokiu režimu dirba įmonė: nepertraukiamai ar su tam tikromis pertraukomis, jose dirbantiesiems turi būti garantuota nepertraukiamojo paros (DK 160 str.) ir savaitės (DK 161 str.) poilsio trukmė, taikomos ir kitos garantijos.
Siūloma taisyti DK 1621 straipsnio nuostatą dėl su švenčių dienomis
sutampančių poilsio dienų perkėlimo
Švenčių dienos – tai atskira poilsio laiko rūšis: ne savaitės nepertraukiamasis poilsis – šeštadienis ir sekmadienis (DK 157 str. 4 p.; 161 str.), o kasmetinis poilsio laikas (DK 157 str. 5 p.). Pagal DK 1621 straipsnį poilsio dienos, sutampančios su DK 162 straipsnio nustatytomis švenčių dienomis, perkeliamos į sekančią po švenčių einančią darbo dieną. Siūloma ir šią nuostatą taisyti: švenčių dienų, nuolat sutampančių su sekmadieniais (pirmoji krikščioniškų Velykų diena ir Motinos diena), neperkelti. Vargu ar tai teisinga, nes, kaip minėta, savaitės nepertraukiamasis poilsis ir švenčių dienos – tai skirtingos poilsio laiko rūšys.
Siūloma pakeisti viršvalandžių, dirbtų suminės darbo laiko
apskaitos sąlygomis, kompensavimo būdą
Kitu DK pakeitimo įstatymo projektu Nr. XP–2307 siūloma keisti DK 149 str. 2-ąją dalį. DK 149 straipsnis reglamentuoja suminę darbo laiko apskaitą. Šio DK 149 str. 2 dalis nustato: „Esant suminei darbo laiko apskaitai, privalo būti garantuota šio Kodekso nustatyta paros bei savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė. Jeigu suminiu darbo laiko apskaitos laikotarpiu viršijamas tai darbuotojų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, darbuotojams jų pageidavimu sutrumpinama darbo diena arba suteikiama poilsio diena (dienos) darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka ar papildomai apmokama kaip už viršvalandinį darbą“. Siūloma panaikinti žodžius: „jų pageidavimu sutrumpinama darbo diena arba suteikiama poilsio diena (dienos) darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka ar papildomai“. T. y. už dirbtą viršvalandinį darbą siūloma palikti tik vieną kompensavimo būdą: padidintą apmokėjimą (pagal DK 193 str. – ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio arba mėnesinės algos).
Šiame siūlyme galima įžvelgti nemažai trūkumų. Priedai už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų (darbą naktį, švenčių, poilsio dienomis, viršvalandinį darbą ir kt.) – tai iš esmės yra ne darbo užmokestis (DK 186 str. 1 d.), bet kompensacinio pobūdžio išmokos. Darbuotojui viršijus jam nustatytą darbo laiko trukmę, t. y. dirbant viršvalandinį darbą, kompensavimas turėtų būti susijęs visų pirma su atitinkamo poilsio suteikimu. Kaip tik šis kompensavimo būdas labiausiai atitinka saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo principą (DK 2 str. 1 d. 5 p.). Pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2003/88EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų tiesiogiai pabrėžta, kad „paprastai, pritaikius leidžiančią nukrypti nuostatą, susijusiems darbuotojams turi būti suteiktas atitinkamas kompensuojamasis poilsio laikas“ (Preambulės 16 p.); „...leidžiančias nukrypti nuostatas leidžiama taikyti tik su sąlyga, kad atitinkamiems darbuotojams suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas arba išskirtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių suteikti tokio laiko neįmanoma, atitinkamiems darbuotojams suteikiama atitinkama apsauga“ (18 straipsnio 3 dalis).
Poilsio suteikimas kaip kompensavimo būdas, manome, neprieštarauja ir teisingo apmokėjimo už darbą principui (DK 2 str. 1 d. 6 p.), nes už atliktą darbą (dirbtą laiką) bet kuriuo atveju turi būti sumokėtas darbo užmokestis, o padidintas apmokėjimas už viršvalandinį darbą (DK 193 str.) vertintinas ne kaip darbo užmokestis, bet kaip kompensacija – tam tikro dydžio piniginė išmoka, kuria siekiama atlyginti darbuotojui su jo darbo ar kitų įstatymo nustatytų pareigų vykdymu susijusias išlaidas. Taigi padidintas apmokėjimas už viršvalandinį darbą – tai kompensacinio pobūdžio priemoka. Šis padidintas apmokėjimas už viršvalandinį darbą turėtų būti taikomas ne atsižvelgiant į darbuotojo pageidavimą (ypač kai taikoma suminė darbo laiko apskaita), bet kai dėl tam tikrų priežasčių suteikti lygiavertį poilsį neįmanoma (pvz., kai pasibaigia darbo teisiniai santykiai ir pan., analogiškai kompensacijai už nepanaudotas kasmetines atostogas, jeigu neįmanoma taikyti DK 175 str.). Todėl pakeisti DK 149 str. 2 dalies nuostatą ir atsisakyti poilsio suteikimo kaip kompensavimo būdo (net jei to pageidauja darbuotojas) ir palikti tik apmokėjimą kaip už viršvalandinį darbą, mūsų nuomone, yra neteisinga ir prieštarauja darbo įstatymams.
Siūloma keisti kompensavimo būdus už viršvalandinį ir nakties darbą
bei už darbą poilsio ir švenčių dienomis
Kitu šio DK pakeitimo įstatymo projektu Nr. XP–2307 siūloma keisti DK 193 ir 194 straipsnius. Priminsime, kad šie DK straipsniai nustato tam tikrus kompensavimo būdus: už viršvalandinį ir nakties darbą – ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos) (DK 193 str.); už darbą poilsio ir švenčių dienomis (DK 194 str.), jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną, arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų (DK 194 str. 1 d.); jeigu švenčių dieną dirbama pagal grafiką, mokamas ne mažesnis kaip dvigubas valandinis arba dieninis atlygis. Pakeitimų esmė: darbuotojui nustatytą valandinį atlygį (mėnesinę algą) pakeisti vidutiniu atlygiu (mėnesine alga) ir, antra, kai darbuotojas pasirenka poilsį pagal DK 194 str. 1 d., nustatyti, kad už tas poilsio dienas darbuotojui mokamas jo vidutinis darbo užmokestis.
Mūsų nuomone, šie pakeitimai sukeltų dviprasmybių. Kaip minėta, priedai už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų (darbą naktį, švenčių, poilsio dienomis, viršvalandinį darbą ir kt.) iš esmės yra ne darbo užmokestis (DK 186 str. 1 d.), o kompensacinio pobūdžio išmokos. Pavyzdžiui, kai DK 193 straipsnis nustato, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos), šią DK nuostatą reikėtų suprasti ne kaip nustatančią vienalytę pusantro karto didesnę, palyginus su darbuotojui nustatytu valandiniu atlygiu (mėnesine alga), sumą, bet kaip nustatančią tokį mokėjimą už viršvalandinį ir nakties darbą, kuris susideda iš:
- darbo užmokesčio už faktiškai darbuotojo atliktą darbą (DK 186 str. 1 d.) pasibaigus darbuotojo darbo dienai (pamainai) (viršvalandinis darbas), poilsio, švenčių dieną, nakties metu, kuris lygus jam nustatytam (pvz., darbo sutartyje, kituose jo darbo apmokėjimą reglamentuojančiuose lokaliniuose norminiuose teisės aktuose) valandiniam atlygiui, ir
- kompensacinio pobūdžio priemokos, kurios dydis yra ne mažesnis kaip 50 proc. darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos).
Vidutinis darbo užmokestis (DK 204 str.) negali būti sutapatinamas su darbo užmokesčiu (DK 186 str.). Vidutinis darbo užmokestis – tai ne atlyginimas už darbuotojo faktiškai atliekamą darbą, bet tam tikru teisiniu pagrindu (DK 204 str. 1 d.) darbuotojui numatyta garantija, taikoma tais atvejais, kai darbuotojas faktiškai nedirba, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jam būtina šį laiką apmokėti.
Atsižvelgiant į tai, siūloma pakeisti, pavyzdžiui, DK 193 straipsnio nuostatą: „Už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip darbuotojo pusantro vidutinio valandinio atlygio (mėnesinės algos)“, mūsų manymu, reikėtų suprasti taip, kad už tokį darbą mokama kompensacinio pobūdžio priemoka, kurios dydis lygus 150 proc. darbuotojo vidutinio valandinio atlygio (mėnesinės algos). Taip pat darbuotojui priklauso ir darbo užmokestis už faktiškai jo atliktą darbą pasibaigus darbo dienai (pamainai) (už viršvalandinį darbą), kuris lygus jam nustatytam (pvz., darbo sutartyje, kituose jo darbo apmokėjimą reglamentuojančiuose lokaliniuose norminiuose teisės aktuose) valandiniam atlygiui. Darytina išvada, kad nauja šios nuostatos formuluotė (t. y. darbuotojo valandinis atlygis pakeistas į jo vidutinį atlygį) darbuotojui nustatyto (pagal darbo sutartį ar kitus norminius aktus) darbo užmokesčio mokėjimo nereglamentuoja. Vadinasi, kompensacinės išmokos dydis pagal tokį reglamentavimą padidinamas dar 100 proc., palyginus su nustatytu pagal dabartinį teisinį reglamentavimą. Abejotina, ar būtent tokį tikslą turi nurodytas DK pakeitimas.
Be to, kompensacinės išmokos mokėjimas turi būti susietas su tam tikru laiku, per kurį dirbama (pasibaigus darbuotojo darbo dienai (pamainai) (viršvalandinis darbas), poilsio, švenčių dieną, nakties metu). Už ši dirbtą laiką (atliktą darbą) darbuotojui yra ir turi būti mokamas jam nustatytas (pvz., darbo sutartyje, kituose jo darbo apmokėjimą reglamentuojančiuose lokaliniuose norminiuose teisės aktuose) valandinis atlygis (mėnesinė alga). Tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš trijų paskutinių kalendorinių mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis (Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2003 05 27 nutarimu Nr. 650, 6.1. p.). Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar teisinga kompensacinei išmokai apskaičiuoti taikyti vidutinį darbo užmokestį.
Šiuo metu DK 194 str. 1 d. nustatytas teisinis reglamentavimas aiškintinas taip, kad, jeigu darbuotojas dirba poilsio arba švenčių dieną, kai toks darbas nenumatytas pagal grafiką, tai jam sumokamas darbo užmokestis už faktiškai dirbtą laiką (atliktą darbą) poilsio arba švenčių dieną ir papildomai kompensuojama vienu iš trijų DK 194 str. 1 d. numatytų būdų:
- arba mokant jam 100 proc. darbo užmokesčio dydžio kompensacinio pobūdžio priemoką,
- arba suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną (darbuotojo pageidavimu),
- arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų (darbuotojo pageidavimu).
Poilsio suteikimas pagal DK 194 str. 1 dalį yra savarankiškas kompensavimo būdas, kuris, palyginant su pirmu kompensavimo būdu – padidintu apmokėjimu, taikomas ne kartu, o atskirai. Taigi darytina išvada, kad jeigu darbuotojas pageidauja, kad jam DK 194 str. 1 dalyje nurodytas darbas būtų kompensuotas suteikiant per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų, tai šis poilsio laikas neapmokamas. Priešingu atveju (t. y. jeigu manytume, kad šis DK 194 str. 1 d. nustatyta tvarka suteikiamas poilsio laikas turi būti apmokamas) darbuotojų padėtis būtų nelygi: darbuotojai, pasirinkę padidintą apmokėjimą kaip kompensavimo būdą, netektų teisės gauti poilsio nuo darbo laiką ir atsidurtų blogesnėje padėtyje, palyginus su darbuotojais, pasirinkusiais poilsio laiko suteikimą kaip kompensavimo būdą. Ir DK 194 str. 1 dalyje nustatytas padidintas apmokėjimas kaip kompensavimo būdas netektų savo prasmės.
Pagal DK 194 str. 1 d. pakeitimą siūloma už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokėti ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo vidutinio valandinio atlygio (mėnesinės algos), arba darbuotojo pageidavimu kompensuoti jam šį darbą suteikiant per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Siūlomas pakeitimas nepažeis darbuotojų, kurie pasirenka skirtingus DK 194 str. 1 dalyje nustatytus kompensavimo būdus, lygių teisių tik tuo atveju, jeigu siūlomą pakeitimą aiškinsime taip:
- darbuotojui, kuris pasirenka padidintą apmokėjimą, mokamas jo uždirbtas poilsio, švenčių dieną darbo užmokestis ir 200 proc. jo vidutinio valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio kompensacinė priemoka;
- darbuotojui, kuris pasirenka poilsio suteikimą, mokamas jo uždirbtas poilsio, švenčių dieną darbo užmokestis ir 100 proc. jo vidutinio valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio kompensacinė priemoka.
Abejotina, kad tokių tikslų siekė pakeitimų autoriai.
Antonas Kviatkovskis
Teisininkas
Šaltinis: www.paciolis.lt