Informacinis portalas
Lietuvos ir užsienio naujienos
Medijos - informacija apie gyvenimą ar jo pakaitalas
"Informacijos gausa kaip tik ir tinka šiuolaikiniam paviršutiniškam žmogui. Tai žmogus, kuris nesiaiškina savo būsenos priežasties, o griebiasi pirmojo į tiesą panašaus atsakymo ar to, kas suteikia greitą nusiraminimą", – teigia Sankt Peterburgo universiteto Ontopichologijos katedros dėstytoja, filosofijos daktarė Jelena Us.
Mūsų žurnalo skaitytojams pateikiame žurnalistės Delijos Milašiūtės interviu su dr. Jelena US.
Ką Jūs manote apie medijų – tarp jų ir gausių žiniasklaidos priemonių – vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje?
Ir aš pradėsiu nuo klausimo. Kam žmogui reikalinga informacija? Kad geriau suprastų gyvenimą, tai, kas vyksta aplink jį ir su juo pačiu, kad geriau orientuotųsi savo gyvenime.
Medijų paskirtis ir, be abejo, pašaukimas – švietimas, žmonių informavimas apie aktualius ir svarbius įvykius. Nekartosiu chrestomatinių frazių apie tai, kad profesionalaus žurnalisto darbas yra nešališkas, objektyvus faktų pateikimas. Taip pat palikime nuošalyje klausimą, iš kur informaciją semia pats žurnalistas: daugeliu atvejų tai nėra pasakojimas apie tikrovę, bet pasakojimas apie tai, ką apie "tikrovę" pasakė, parašė, kas nors paskleidė gandą ir pan. Problema ta, ar apskritai žurnalistas geba objektyviai matyti, ar jo individuali sąmonė nėra iškreiptas tikrovės veidrodis.
Prieš slepiant tiesą, reikia ją žinoti. Prieš kaltinant spaudą angažuotumu ir išrankumu, paklauskime savęs – ar sugeba sąmonė tų, kas pateikia mums informaciją, visiškai aprėpti įvykius? Iš tikrųjų vienos įvykių versijos kritika keičiama kita, labiau panašesne į tiesą. Ir jokiu būdu negalime būti tikri, kad ta versija, kuri yra kita ir kitokia, bus objektyvesnė.
"Kairieji" ir "dešinieji" pateikia kai kuriuos įvykius iš savo pozicijų, tačiau abi šios versijos gali vienodai neatitikti realių įvykių.
Ir dar. Medijos juk veikia ne savo malonumui. Tai darbas, skirtas auditorijai, todėl ir užsidaro ratas: informacijos skaitytojai – vartotojai nėra nė kiek tikslesni už žurnalistus, mąsto jie tokiu pat būdu ir jiems reikia būtent taip pateikti įvykius. Kitaip jie nesupras to, kas jiems pateikiama. Tačiau žmogaus neįmanoma apgauti, jeigu jis pats neapsirinka. Jeigu žmogus klysta ir nėra tikslus savo paties atžvilgiu, tai nėra prasmės laukti iš jo tikslumo ir vertinant išorinius įvykius.
Taigi blogio šaknys, t. y. visų nesėkmių priežastis, slypi mūsų pačių elgesyje su savimi?
Nemokšiškame požiūryje į pačius save. Realybė yra tokia, kad ir tie, kas informuoja, ir tie, kas gauna informaciją, iš pat pradžių yra neinformuoti apie patį svarbiausią – apie savo gyvenimą arba yra klaidingai apie jį "informuoti" nuo mažų dienų.
Psichologijoje vartojama sąvoka "netikras Aš". Ar daug kas iš mūsų gali pasakyti, kad gyvena panaudodami visas savo jėgas, kad yra patys savimi, kad supranta viską, kas su jais vyksta? Ar daug kas iš mūsų gali atsakyti į klausimą "Kas aš?" nesinaudodami anketinio tipo duomenimis: "vadybininkas", "vyras / moteris" arba "Jonas Jonaitis"? Žmogus nepažįsta savo paties gyvenimo, didelės (maža to – geriausios) savo proto dalies.
Todėl ir neturi kriterijaus, kuriuo remdamasis galėtų atsirinkti ir įvertinti gaunamą informaciją.
Yra informacija, bet kas ją suvokia? "Aš"? Koks "Aš", ką aš žinau apie savo "Aš"? Niekas pats nekuria savojo "Aš", tai už mus jau būna padaryta, o kai pradedame save suvokti, mus jau būna sumodeliavę. Tegul ir norėdami paties geriausio, bet mus suformuoja tokius, kad paskui visą gyvenimą tenka kankintis. Daugeliu atvejų mūsų "Aš" – tai visuma atsiminimų, dėl kurių "Aš" priima "čia ir dabar" pagal įprastą šabloną, prarasdamas vykstančias naujoves.
Bet mes kalbame apie informacijos srautą: aplinkui mus viskas keičiasi, naujovės ir naujienos mus pasiekia nepaliaujamai.
Ir ką nauja mes sužinome iš naujienų? G. K. Čestertonas viename esė rašo, kad mums apie viską praneša kaip apie naujieną. Pavyzdžiui, paskaitykite 10 metų senumo laikraščius. Vardai – kiti, bet siužetai ir scenarijai – tie patys, eksploatuojami tie patys žmogaus "mygtukai", kai iš anksto numatoma reakcija į tai, kas pasakyta.
Tai – viena. Antra – naujovės iliuzija tarnauja kaip surogatas, kad numalšintų natūralų žmogaus siekį atsinaujinti. Gyvenimas nesustoja. Gyvenimas nesikartoja. Jame nėra nieko vienodo. Tačiau žmogus su klaidingu "Aš" negali išgyventi naujumo, negali pamatyti nieko nauja, jis viską mato, kaip įprasta. Daugeliui žinomas nuovargio nuo gyvenimo jausmas, kai atrodo, kad viskas tiesiog įgriso. O iš tikrųjų ne gyvenimas nesikeičia, o pats žmogus nesikeičia.
Todėl menamas ir regimas naujumas, nauji skoniai, nauji pojūčiai nuramina. Tai tarytum "mentalinė" kramtomoji guma, t. y. kramtomoji guma smegenims: žandikauliai dirba, seilės išsiskiria, bet maistinės medžiagos į organizmą nepatenka. Nauja yra tik pakuotė ir medžiagos pateikimo forma. Kai žmogus nustoja reaguoti (tai yra pirkti, klausyti, turėti reikiamą nuomonę ir t. t.), tada išrandamas naujas būdas "paspausti" senus "mygtukus".
Pavyzdžiui, sekso idėja reklamoje: daugybė klipų ir visi tokie "skirtingi", bet principas tas pats. Apskritai galima pasakyti, kad į naujumą žiūrima viliantis, kad "bus geriau": juk net ir "shoppinge" (apsipirkimo manija) glūdi laukimas, menama tikimybė, kad "bus geriau", kad visa tai ateis su naujai įsigytu pirkiniu. Ir kol žmogus tikisi, kad bus geriau ir kad ta gerovė ateis iš išorės, praeina visas gyvenimas.
Informacijos tiek daug, kad visada lieka kažkas, kas nepakliūva į mūsų matymo lauką, visada lieka viltis, kad, aprėpus daugiau informacijos, padaugės ir laimės. Žmogus bėga į priekį kaip asiliukas paskui žolės kuokštą, pritvirtintą prie kamanų ir nuolat šmėžuojantį jam prieš nosį.
Užuot visa tai darius, reikėtų sustoti ir paklausti savęs: "O ar ten aš bėgu, ar ten ieškau, ar ne veltui viliuosi?"
Informacijos gausa kaip tik ir tinka šiuolaikiniam, paviršutiniškam žmogui. Tai žmogus, kuris nesiaiškina savo būsenos priežasties, o griebiasi pirmojo į tiesą panašaus atsakymo arba to, kas suteikia greitą nusiraminimą. Naujumo šaltinis yra pačiame žmoguje, bet tam, kad jį pasiektum arba pradėtum judėti jo link "reikia pačiam pasikeisti, vadinasi, pakeisti savo klaidingąjį "Aš". Tai pagrindinė ontopsichologinio (Žr. Menegheti A.. Ontopsichologija ir memetika. Roma, 2002 m., išleista italų, anglų, rusų kalbomis) konsultavimo idėja.
Ar tai reiškia, kad visa ši pagarsėjusi bereikšmės informacijos lavina yra šiuolaikinio žmogaus, masės žmogaus, poreikis?
Paklausa ir pasiūla sudaro neišskiriamą porą. Atsiranda uždaras ratas: žmogus ieško to, kas jam kenkia. Žmogus tampa "News – addict", jam reikia eilinės informacijos injekcijos, tam, kad jo protas būtų užimtas, tam, kad užpildytų savo gyvenimą, kad jam būtų ko norėti ir siekti.
Šiuolaikiniam masės žmogui būdingas "rolikinis" pasaulio suvokimas, kadrų iškarpos apie pasaulį: jo sąmonė daro pasaulio kinomontažą, dėmesys šokinėja nuo "brendo" prie "brendo", todėl kad įspūdingi vaizdiniai ir įtikinamos frazės pirmiausia traukia akį, papuola į sąmonės kadrą. Jis puola paskui tai, kas sukelia jo emocijas, kas leidžia jam pabusti, pasijusti gyvam. Depresija yra norų nebuvimas.
Nieko nesinori, todėl žmogus, kaip skęstantysis griebiasi už šiaudo arba už to, kas sukelia jo norus. Kaip sakoma vieno iš naujausių rusiškų filmų reklamoje: "Jauti – vadinasi, esi gyvas". Reklama, klipai, pokalbių šou atitinka fragmentinį mąstymą, kai neegzistuoja visuma, nes neegzistuoja "kas", t. y. tas, kuris suvokia.
Klaidingas "Aš" reiškia, kad paties žmogaus su jo tikrove nėra. Žmogus tapo vaikštančia kadrų, frazių, eilučių iš dainų, spindinčių žurnalų paveikslėlių sandėliu, žmogumi be identiteto. Pasak R. Muzilio, žmogumi be jausmų. Jis yra kopija to, ką pamatė ar išgirdo.
Net saviraiškos kopijavimas tapo gyvenimo norma. Gamtoje kiekvienas žmogus yra unikalus, su savo paties tikrove, bet faktiškai masių žmogus pasaulyje egzistuoja tik kaip dublikatas. Uždaras ratas susidaro todėl, kad žmogui reikalinga, gyvybiškai būtina informacija apie jį patį, bet barjeru jos kelyje tampa klaidingas "Aš", kuris praleidžia tik tai, kas tolina žmogų nuo jo paties, daro jį svetimą sau pačiam.
Informacija yra savo pačios tikslas, ji netarnauja žmogui, žmogus nėra jos tikslas ir šeimininkas, o instrumentas, jos cirkuliavimo priemonė (www.foil.it). Tai yra blogiausia, fiksuota, statiška žmogaus dalis koreliuoja su tuo, kas yra panašu į jį išoriniame pasaulyje, iš išorės ateinančioje informacijoje. Esminė problema ta, kad žmogus nežino savo realybės ir ieško tik to, apie ką žino.
Tokioje situacijoje medijos individualaus supratimo nesuteikia, o tik dar labiau slopina jį. Taip jau yra, kad žmogus, netekęs identiškumo, jaučia poreikį informacijai pirmiausia apie save patį, o yra maitinamas beprasme informacija, kuri pateikiama kaip vienintelis įmanomas gyvenimas. Be abejo, kaipgi sužinosime apie kitokį gyvenimą, jeigu jo neparodys per TV? Ir apie savo vienintelį, unikalų gyvenimą žmogus semiasi informacijos iš masinių medijos šaltinių.
Individuali egzistencija realizuojama standartiškai, grindžiama jau paruoštais atsakymais apie tai, kaip mąstyti ir gyventi. Tačiau apie tai, kas esu Aš ir kaip geriau Man, koks sprendimas Man atneš sėkmę, laikraščiai niekada neparašys. Apie tai niekada nebus diskutuojama pokalbių svetainėje. Žmogus nejautrus sau pačiam.
Siekiant atrasti save, savo prasmę, atrasti ar sukurti tą veiklą, su kuria norisi gyventi ir tobulėti, reikia atsakingai ieškoti savo kelio, kuriame nėra išankstinių, paruoštų atsakymų.
Iš tiesų žmonijos istorijoje yra nemaža didžių žmonių, mums reikia įvertinti jų patirtį ir eiti toliau. Tačiau didžiosios asmenybės buvo pačios savimi, o ne kieno nors sekėjos. Negali tapti pirmas, darydamas tai, ką daro visi, ką jau iki tavęs kažkas darė. Prievolė būti pačiam savimi – tai iš esmės prievolė pačiam sau.
Vadinasi, medijos turi daugiau informuoti mus apie pozityvius įvykius, rašyti apie kitą – "šviesiąją" realybės pusę? Kokia informacija žmogui yra naudinga?
Rašyti apie vieną ar kitą realybės pusę vis tiek reiškia pateikti ją vienpusiškai. Ne apie kitą pusę, o apie realią, tokią, kokia ji yra.
Realybė nėra nei pozityvi, nei negatyvi, ji tiesiog yra. Realybė – viena, vienintelė. Tai mūsų siaurai segmentuota sąmonė dalija ją ir vertina. Tai mūsų sąmonė išgalvoja virtualią realybę, "kompensuoja" ją, užuot visiškai ją aprėpusi.
Lygiai taip pat ir informacija. Ji yra neutrali. Tik žmogaus požiūris, mokėjimas (arba nemokėjimas) ja pasinaudoti daro tą informaciją naudingą ar žalingą. Tarkime, kažkas ruošiasi į Afriką ir sužino, kad toje vietovėje, į kurią vyksta, siaučia epidemija.
Tai nėra informacija apie gražiąją gyvenimo pusę, bet ją atmesti, neįvertinti būtų kvaila. Tačiau dauguma žmonių domisi daug kuo, ir sužinoję apie epidemiją Afrikoje, jie gali susijaudinti, išgyventi dėl to... sėdėdami savo namuose, su šlepetėmis, prie TV ekrano ir net nesiruošdami tenai vykti.
O štai savo realybės atžvilgiu, to, kas juos tiesiogiai sieja su jais, atžvilgiu jie lieka kurti ir akli, linkę nežinoti, gyventi savo "kokone". Jie bijo savo realybės, pasislėpę nuo jos savo stereotipų futliaruose. Bet kokia chroniška liga, besikartojanti ar permanentinė problema, ilgesys ir depresija, jaudulys ir baimės rodo, kad aš nežinau, kas su manimi vyksta čia ir dabar, kad man nežinoma ir nepažįstama realybė, kuri gyvena manimi, manyje. Tačiau mums geriau jau išgyventi dėl kino herojaus nei mėginti suprasti save...
Būti atviram gyvenimui reiškia atsiverti tai naujovei, į kurią reikia reaguoti, neturint paruošto atsakymo, čia ir dabar, o ne vadovaujantis patikrintu algoritmu. Atvirumas gyvenimui reiškia: aš viską galiu pasukti sau naudinga linkme. Problema – ne informacijos lavina, o tai, kad žmogui be identiteto nėra ką jai priešinti.
Kadangi jo paties, kaip tokio, nėra, taigi "siurbdamas" informaciją jis pats yra jos siurbiamas ir taip tampa valdomas. Identiškumo nebuvimas filosofine prasme reiškia savo formos neturėjimą. Ir tada in-formacija de-formuoja jį dar labiau.
Medijų darbuotojai – tokie pat žmonės. Ir medijoms trūksta to paties, ko ir kiekvienam žmogui: ryšio, susiliejimo su realybe, išėjimo į realybę. Medijinė informacija mūsų nežadina, nenudegina realybe, o anot G. Marselio, nuslopina realybės jausmą, nes pripratina matyti realybę ten, kur jos visai nėra. Medijos pateikia ne visą ir šališką informaciją apie išorinį pasaulį lygiai taip pat, kaip toji informacija yra ne visa ir šališka mūsų sąmonėje apie mūsų pačių individualų gyvenimą. Nuo medijų darbuotojų nuslysta informacija tokiu pat lygiu, kokiu jie nesuvokia savo paties individualios realybės. It tada word (žodis – angl.) tampa sword (kalavijas – angl.).
Kartu noriu pabrėžti medijų darbuotojo atsakomybę: socialinės sferos operatoriams asmeninis tikslumas privalomas ne tik asmeniniame gyvenime, jis tampa būtiniausia profesionalumo sąlyga.
Trumpas kelias į patį save yra ontopsichologinė autentifikuojanti konsultacija. Tai įrodo sėkmingi diplomuotų ontopsichologų darbai visame pasaulyje.
Netikslumas slypi pačiame žmoguje. Jis kenkia pats sau, ieško sėkmės, bet jame pačiame yra tai, kas trukdo žmogui pasiekti norimo rezultato. Tai pasąmonė. Ontopsichologija skiriasi nuo kitų mokslo krypčių gebėjimu suprasti pasąmonę, leisti evoliucionuoti tam geriausiam, kas "miega" žmoguje.
Mūsų asmeninis potencialas – kūrybiškumo šaltinis. Tačiau sąmonės stereotipai neleidžia mums juo pasinaudoti. Pats žmogus, savo buvimu, trikdo tą veiklą, kuria jis užsiima. Todėl beprasmiška mokytis sėkmės ir lyderystės metodų, nes net išmokęs jais naudotis žmogus negali iš jų išgauti naudos ir gadina savo gyvenimą. Ontopsichologija priima kitų krypčių laimėjimus ir žengia toliau: ji daro žmogaus sąmonę sutampančią su tuo faktu, ta realybe, kokia ji yra, leidžia jam racionaliai valdyti savo intuiciją.
Vadovo pasaulis 2006 m. Nr.11
Šaltinis: www.paciolis.lt/vip