Informacinis portalas
Lietuvos ir užsienio naujienos
Esminio sutarties pažeidimo samprata ir nustatymo kriterijai
Žurnalo „Juristas“ Nr. 3 skaitykite:
Darbo kodekso 114 str. 1 dalis numato, jog darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad toje pačioje darbovietėje jis eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą darbą, nesulygtą pagrindinėje darbo sutartyje.
Tokių darbų deriniai būna gana įvairūs. Kartais keli darbai atliekami vienu metu, kartais – skirtingu ir pan. Apie papildomų darbų pobūdį, jų įforminimą, pavadavimą ir jo apmokėjimą skaitykite straipsnyje PAPILDOMI DARBAI TOJE PAČIOJE DARBOVIETĖJE.
Didėja įvairių įmonių, įstaigų ir organizacijų susidomėjimas darbuotojų atestacija. Manytume, tai lemia keletas veiksnių. Pirmas jų – siekis turėti vidinę formalizuotą darbuotojų įvertinimo tvarką. Ji tampa aktuali, nes darbuotojų stygiaus problema nemažėja, darbuotojų kaita įmonėse, bent jau tam tikruose sektoriuose, didėja. Tokiu atveju didesnėse organizacijose darbuotojų vertinimo sistema leidžia pagal iš anksto nustatytus kriterijus objektyviau ir greičiau atsirinkti tinkamus darbuotojus. Antra paskata įvesti įmonėje atestaciją yra įsitikinimas, kad darbuotojo neigiami atestacijos rezultatai gali būti laikomi neginčijamu pagrindu nutraukti darbo santykius su darbuotoju, neišmokant jam jokių papildomų išmokų. Pamėginkime išsiaiškinti, Ar šis įsitikinimas teisingas, mėginama išsiaiškinti straipsnyje DARBUOTOJŲ ATESTACIJA.
Visas statinio statybos procesas nuo idėjos apie statinį iki konkretaus, tiksliai apibrėžto rezultato sudarytas iš kelių pagrindinių etapų. Vienas jų – statinio statyba, arba statybos ranga. Statybos rangos santykiai reglamentuojami ne tik teisės aktais, bet ir sudarant statybos rangos sutartį, ir nors teisės aktuose nurodyta, kad rangovas, kuris dėl statybų objekto yra susijęs rangos ir subrangos teisiniais santykiais, už subrangovo atliekamus darbus lyg už savo atsako užsakovui, o subrangovui – už užsakovo įsipareigojimų vykdymą, tačiau ši nuostata gali būti pakeista šalių susitarimu. Visos susitariančios šalys, sudaromose sutartyse nustatydamos atitinkamas sąlygas ir tinkamai jas įgyvendindamos, gali ne tik sureguliuoti savo tarpusavio santykius taip, kad tai kuo geriau atitiktų jų interesus, bet ir išvengti nereikalingų ginčų, susijusių su šalių atsakomybe už rezultatą vykdant statybos darbus. Apie tai – straipsnyje STATYBOS RANGOS SUTARTIS: RANGOVO ATSAKOMYBĖ UŽ SUBRANGOVŲ VEIKSMUS.
Esminio sutarties pažeidimo samprata ir nustatymo kriterijai
Tinkamai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (LR civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 str. 1 d.), o sutartinės prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais, atsižvelgiant į jų prigimtį ir kitus sutarties bei įstatymų keliamus reikalavimus (CK 6.200 str.). Sąžiningai ir tinkamai sutartį vykdančiai šaliai įstatymas suteikia papildomų garantijų ir numato įvairias teisių gynimo priemones, pavyzdžiui, teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Tai viena iš savigynos priemonių [1] , kuri kartu su restitucija ar nuostolių atlyginimu gali būti taikoma, kai sutartis pažeidžiama iš esmės. Kadangi esminio sutarties pažeidimo nustatymas yra fakto klausimas, labai svarbu atsižvelgti į teismų suformuotą praktiką, nes esminis sutarties pažeidimas, kaip savigynos priemonė, gali būti nuginčijamas ir sukelti neigiamų pasekmių net pačiai nukentėjusiajai šaliai arba kitaip paveikti jos teises. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas[2] (toliau – LAT), analizuodamas rangos sutarties vykdymą ir rangovo atsakomybę, kai šis, pasitelkdamas sutarties vykdymui trečiuosius asmenis, nesiejo šių sutarčių vykdymo terminų su darbų pagal statybos rangos sutartį atlikimo terminais, nederino pasirengimo montavimo darbams etapų bei projekto su užsakovu ir taip pažeidė sutartį, nurodė, kad egzistuoja ir užsakovo kaltė, kadangi šis nebendradarbiavo su rangovu, laiku nesumokėjo avanso ir dėl to nepagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį.
Taigi kitai šaliai pažeidus sutartį ir ketinant vienašališkai ją nutraukti, svarbu įsivertinti, ar kilus ginčui teisme bus galima pagrįsti, kad sutarties pažeidimas buvo esminis, ir taip užsitikrinti savo interesų apsaugą, ar reikia rinktis kitokias teisių gynimo priemones. Šiame straipsnyje aptariami esminio sutarties pažeidimo nustatymo kriterijai ir pateikiami su jais susiję praktiniai pavyzdžiai.
Esminio sutarties pažeidimo samprata
CK 6.217 str. 2 dalis įtvirtina, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, reikia atsižvelgti į šioje dalyje numatytus kriterijus, tačiau sutarties pažeidimo sąvokos CK nepateikia. Nustatant, ar sutarties neįvykdymas bus laikomas sutarties pažeidimu ir kitai šaliai gali būti taikoma atsakomybė, svarbu atsižvelgti į CK 6.63, 6.205, 6.217 straipsnių nuostatas, kurių sisteminės analizės pagrindu galima daryti išvadą, kad sutartis pripažįstama pažeista, kai:
- sutartis nustato atitinkamą prievolę;
- prievolė yra vykdytina. Prievolės su atidedamuoju terminu negalima reikalauti įvykdyti tol, kol nesuėjo terminas ar neatsirado atitinkamos aplinkybės (CK 6.33 str.);
- šalis atsisako įvykdyti, neįvykdo, netinkamai įvykdo ar dėl jos kaltės prievolės neįmanoma įvykdyti, atsižvelgiant į CK 6.205, 6.63 straipsnių bei kitas prievolių vykdymą reglamentuojančias įstatymų ir sutarties nuostatas;
- nėra pagrindų, pateisinančių sutarties neįvykdymą.
Kaip nurodė LAT [3] , analizuojant sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, pirmiausia reikia nustatyti sutartį pažeidžiančius šalies veiksmus ir įvertinti, ar nustatyti veiksmai leidžia kitai šaliai nesitikėti, kad sutartis ateityje nebus tinkamai vykdoma. Tad siekiant įvertinti, ar sutartis yra pažeista iš esmės, nepakanka nustatyti jos pažeidimo faktą, reikia įvertinti ir daugelį kitų veiksnių bei atsižvelgti į CK 6.217 str. 2 dalyje nurodytas aplinkybes [4] .
LAT Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija byloje J. Zolotariovas v. UAB „Baldras“ [5] nurodė, kad vertinant 6.217 str. 2 dalies aplinkybes, kaip pagrindą (esminį sutarties pažeidimą) vienašališkai nutraukti sutartį, būtina atsižvelgi į tai, kad:
- CK 6.217 straipsnyje numatyti esminio sutarties pažeidimo pagrindai turi būti nustatomi atsižvelgiant į individualias sutarties ypatybes, šalių elgesį, tarp šalių susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką;
- CK 6.217 str. 2 dalies pagrindai turi būti realūs ir suponuoti, kad tolesnis sutarties galiojimas reikštų itin nepageidautinus ir sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio praradimus;
- išnagrinėjus CK 6.217 str. 2 dalį darytina išvada, kad pagrindiniu vertinimo kriterijumi laikytinas atotrūkis tarp pažadėto sutarties įvykdymo ir neįvykdymo. Kuo jis didesnis, tuo didesnė tikimybė, kad sutartis bus pripažinta pažeista iš esmės;
- sutarties šalies interesai labiausiai gali būti suvaržyti ne tik dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, bet ir dėl kitų priežasčių;
- esminių sutarties nuostatų pažeidimas, kai nukentėjusiajai šaliai neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos), esminiu sutarties pažeidimu turėtų būti laikytinas tik išimtiniais atvejais.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes turėtų būti vertinami CK 6.217 str. 2 dalyje nustatyti esminio sutarties pažeidimo pagrindai, reikalaujantys paisyti ne tik nukentėjusios, bet ir sutartį pažeidusios šalies interesų. Ar sutartis pažeista iš esmės, yra fakto klausimas, todėl įstatyme numatyti tik kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant ginčo atveju teismas atsako į minėtą klausimą [6] .
CK 6.217 str. 2 d. 1 punktas nustato, kad būtina atsižvelgti į tai, ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato. Tad turi būti vertinama, ar tikrai pažeisti kitos šalies lūkesčiai. Šio kriterijaus negalima paisyti formaliai.
Pažymėtina, kad CK 6.217 str. 1 dalis praktiškai sutampa su Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių“ (toliau – CISG) [7] 25 straipsniu, kuriame pateikiama esminio sutarties pažeidimo samprata. Jame nustatyta, kad sutarties pažeidimas, padarytas vienos iš šalių, yra esminis, jeigu juo kitai šaliai padaroma tokia žala, kad šalis daugiausia netenka to, ko ji turėjo teisę tikėtis pagal sutartį, išskyrus atvejus, kai pažeidusioji šalis nenumatė tokio rezultato ir tokio pat statuso protingas asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis jo nebūtų numatęs. Tad reikėtų pritarti LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos byloje J. Zolotariovas v. UAB ,,Baldras“ [8] išreikštai pozicijai, kad minėtas kriterijus turėtų būti laikomas pagrindiniu.
Nustatant esminį sutarties pažeidimą turi būti atsižvelgiama į dvi sąlygas. Pirma, nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties. Kadangi ji iš esmės netenka atitinkamos sutarties naudos, tai praranda ir suinteresuotumą vykdyti savo įsipareigojimus.
Siekiant nustatyti, ar iš tikrųjų nukentėjusi šalis patiria nepatogumų, dėl kurių pažeidžiami teisėti iš sutarties kylantys lūkesčiai, reikia analizuoti sutarties pažeidimo pasekmių sunkumą. Pasekmės gali būti tiek materialaus (nuostoliai), tiek nematerialaus (pakenkiama reputacijai, prarandama klientūra) pobūdžio, o kaip nurodo LAT, ir turtinio ar asmeninio pobūdžio [9] . Analizuojant CISG 25 straipsnyje nustatyto esminio sutarties pažeidimo pasekmes, būtina atsižvelgti į sutarties vertės ir patirtų nuostolių vertės santykį, tikslą, kuriam įsigyjamos prekės, ir tam tikslui įgyvendinti būtiną prekių kokybę ir ar būtų pagrįsta nukentėjusiai šaliai pasilikti ir panaudoti nekokybiškas prekes bei kreiptis dėl patirtų nuostolių atlyginimo.
Taip pat turi būti įvertinama, ar atitinkami nuostoliai patiriami tik dėl sutartį pažeidusios šalies veiksmų ar ir dėl kitų, pavyzdžiui, nukentėjusios šalies veiksmų, bei atsižvelgiama į kitas reikšmingas aplinkybes [10] . Lietuvos apeliacinis teismas (toliau – LApT) civilinėje byloje V. Maniušienė v. UAB „Progresyvios investicijos“ nustatė [11] , kad atsakovas UAB „Progresyvios investicijos“ vienašališkai nutraukė sutartį, remdamasis esminiu sutarties pažeidimu, nes dėl nurodytos klaidingos informacijos negavo to, ko tikėjosi sudarydamas sutartį. Teismas padarė išvadą, kad esminiu sutarties pažeidimu galėjo būti pripažįstami tik klaidingi duomenys dėl tiek asmeninės, tiek bendrosios su kitais asmenimis nuosavybės teisės į atitinkamą ieškovei nuosavybės teise nepriklausantį žemės sklypą. Šiai išvadai pritarė ir LAT [12] bei pabrėžė, kad ieškovė, duodama atsakovui sutikimą statyti daugiabutį gyvenamąjį namą arčiau, nei teisės norminiuose aktuose nustatytas atstumas iki jos žemės sklypo dalies ribos, pateikė teisingus duomenis, o atsakovas, kuris vertėsi statybų verslu, turėjo žinoti, kad užteko vienintelės ieškovės sutikimo didesniam namui statyti, todėl neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį. Šioje situacijoje atsakovas pats pažeidė sutartį, neteisėtai vienašališkai ją nutraukdamas, t. y. atsisakydamas ją vykdyti, kadangi rėmėsi neegzistuojančiu esminiu sutarties pažeidimu kaip pretekstu.
Kitas svarbus aspektas yra tikrųjų iš sutarties kylančių nukentėjusios šalies lūkesčių, kurie dėl sutarties pažeidimo yra prarandami, nustatymas. Todėl ypač svarbu tinkamai aiškinti sutartį, įvertinti sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad esminis sutarties pažeidimas gali būti konstatuotas tik jei sutartį pažeidusi šalis numatė ar turėjo (galėjo) numatyti, kad bus sukeliami sunkūs padariniai, atitinkama sutarties šalis, sudarydama sutartį, turi būti suinteresuota atskleisti minėtas reikšmingas aplinkybes. Priešingu atveju, sudarydama sutartį viena iš šalių, siekdama specifinių tikslų, kurių kontrahentas negalėjo numatyti, prisiima riziką dėl tų pasekmių atsiradimo. LAT [13] nurodė, kad pirkėjas, turėdamas specifinių tikslų, kaip ateityje naudoti nusipirktą pastatą, tačiau jų neatskleisdamas pardavėjui, pats prisiima riziką dėl teritorijų planavimą ir statybas reglamentuojančiomis teisės normomis nustatytų galimų suvaržymų atsiradimo.
Taigi antra būtina minėto kriterijaus sąlyga yra tai, kad sutartį pažeidusi šalis numatė ar galėjo numatyti sunkias pasekmes. Būtent sutartį pažeidusi šalis gali ginčyti esminio sutarties pažeidimo egzistavimą ir įrodinėti minėtos sąlygos nebuvimą [14] . Siekiant įrodyti šias aplinkybes reikia analizuoti, ar analogiškoje situacijoje sutarties sudarymo metu asmuo, naudodamas protingumo reikalavimus atitinkančias žinias ir apdairumą, galėjo žinoti ar numatyti atitinkamas sutarties neįvykdymo pasekmes. Šią poziciją patvirtino ir LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija [15] .
CK 6.217 str. 2 d. 2 punktas numato, kad reikia atsižvelgti į tai, ar pagal sutarties esmę griežtas sutarties sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Čia svarbu ne sutarties pažeidimo sunkumas, o iš sutarties kylančių pareigų prigimtis. Sutarties šalys gali aiškiai ar netiesiogiai susitarti, kad griežtas sutarties sąlygų laikymasis yra reikšmingas ir bet koks atitinkamų sąlygų pažeidimas reikš esminį sutarties pažeidimą. Nesant tokio šalių susitarimo savo esme griežtas sutarties sąlygų laikymasis gali būti numanomas, atsižvelgiant į sutarties prigimtį, jos tekstą, kitas aplinkybes, papročius, įprastą praktiką, sutarties šalių tarpusavio santykių specifiką.
Nustatant, ar sutarties sąlyga yra esminė, atsižvelgiama į:
- sutarties tekste atsispindėjusią šalių valią;
- ar sąlygos pažeidimas reikštų esminį sutarties neįvykdymą;
- taip pat esminę sutarties sąlygą, kaip numanomą sutarties terminą, gali numatyti ir įstatymas.
Šios bendros sutarčių teisės nuostatos, reglamentuojančios esminį sutarties pažeidimą ir sutarties nutraukimą, taikomos ir kreditavimo sutartims, atsižvelgiant į šių sutarčių specifiką [16] . Todėl vertinant CK 6.217 str. 2 dalies esminio sutarties pažeidimo nustatymo kriterijus reikia atsižvelgti į CK 6.873 str. 1 dalies nuostatas, nustatančias, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, bei CK 6.874 str. 2 dalies nuostatas, nustatančias, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Bankas paskolos sutartyje nustatydamas paskolos ir palūkanų grąžinimo terminus tikisi gauti šias sumas būtent sutartyje nustatytais terminais. Tai yra viena iš pagrindinių paskolos (kredito) sutarties sąlygų. Atsižvelgiant į tokį LAT išaiškinimą ir kreditavimo sutartis reglamentuojančias normas darytina išvada, kad pagal kreditavimo sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų (terminų) laikymasis turi esminės reikšmės.
Statybos rangos ar kitos sutartys, kai dėl sutarties būsimo dalyko jau prisiimti įsipareigojimai trečiųjų asmenų atžvilgiu, o laiku neįvykdžius sutarties būtų patiriami nuostoliai, taip pat priskirtinos prie sutarčių, kurių atžvilgiu laikas yra esminė sutarties sąlyga. LApT byloje UAB „Sostinės vystymo grupė“ v. AB „Lietuvos draudimas“ ir kt. nurodė [17] , jog pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas UAB „Ekspo-Matec“ pažeidė sudarytą statybos rangos sutartyje numatytą prievolės įvykdymo terminą, nustatytu laiku sutartyje numatytų darbų neužbaigė, ir tai pripažino esminiu sutarties pažeidimu. Ieškovas pagrįstai nutraukė sutartį neteismine tvarka (vienašališkai), kadangi, pirma, atsakovas tinkamai laiku neįvykdė prievolės ir tai yra esminis sutarties pažeidimas, nes pagal statybos sutarties esmę griežtas sutarties sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Antra, atsakovui buvo žinoma statomo statinio paskirtis, ieškovas buvo informavęs apie preliminariosiose patalpų pirkimo–pardavimo bei nuomos sutartyse numatytus šių patalpų perdavimo iki atitinkamos datos terminus, taip pat ir apie sankcijas už šių terminų pažeidimą.
CK 6.217 str. 2 d. 2 punkte numatytas kriterijus negali būti vertinamas formaliai, turi būti atsižvelgiama į abiejų sutarties šalių interesus, tikruosius nukentėjusios šalies praradimus ir to priežastis.
CK 6.217 str. 2 d. 3 punktas nurodo, kad prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo. Tyčia yra apibūdinama kaip elgesys, kuriuo aiškiai siekiama padaryti žalą kitam asmeniui ar jo turtui. Žala laikoma padaryta tyčia taip pat tais atvejais, kai asmuo neturi tikslo padaryti žalos, tačiau jo elgesys sukėlė aiškiai numatomą grėsmę žalai atsirasti ir tas asmuo nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią žalai atsirasti. Didelis neatsargumas yra elgesys, pasireiškiantis veiksmais, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų daręs, kitaip tariant, yra nepaisoma paprasčiausių atidumo, rūpestingumo taisyklių.
Kaltės formą galima nustatyti analizuojant atitinkamos bylos aplinkybes, tačiau tam tikrose sutartyse gali būti išskiriami standartiniai atvejai, kai bus preziumuojama, kad sutartis pažeista dėl didelio neatsargumo. Pavyzdžiui, LAT, apžvelgdamas Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos taikymo praktiką [18] , nurodė, kad dideliu neatsargumu tarptautinėje teismų praktikoje laikoma, kai vežėjas priešingai savo sutartiniams įsipareigojimams perdavė krovinį neįgaliotam asmeniui; vežimas žinomai perkrauto krovinio; palikimas krovinio naktį be priežiūros, nesaugomoje, neapšviestoje aikštelėje ir einant ilsėtis; kai vežėjas vėluoja pristatyti krovinį, nes jį vežti siunčia tik vieną vairuotoją, kuris negali suspėti atvežti krovinį laiku, nes turi laikytis Europos Bendrijos nustatyto poilsio laiko; sunkvežimio vairuotojas įvykdo autoavariją būdamas girtas; vairuoja transporto priemonę pervargęs, nesilaikydamas poilsio taisyklių ir pan.
Jei sutartiniai įsipareigojimai pažeisti tyčia ar dėl didelio neatsargumo, tačiau pažeidimas yra smulkus, CK 6.217 str. 2 d. 3 punkto esminio sutarties pažeidimo kriterijų reikia analizuoti sistemiškai su kitais kriterijais bei atsižvelgiant į faktinę situaciją, tikėtina, kad esminio pažeidimo nebuvo.
CK 6.217 str. 2 d. 4 punkto neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ir ateityje. Tyčinis prievolės neįvykdymas gali būti siejamas su nukentėjusios šalies lūkesčių gauti sutarties įvykdymą praradimu ir reikšti esminį sutarties pažeidimą. Pažymėtina, kad šis esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra aktualus, kai pažeidžiama dalimis vykdoma sutartis. Todėl vieno iš įsipareigojimų neįvykdymas lemia nesitikėjimą ir vėlesnio tinkamo sutarties vykdymo. Tačiau jei skolininkas tinkamai reaguoja į kreditoriaus pastabas ir ištaiso prievolių vykdymo trūkumus arba šie trūkumai sudaro nežymią visos jau įvykdytos sutarties dalį, tai toks sutarties pažeidimas nelaikomas esminiu.
Kai sutarties vykdymo terminas dar nesuėjęs, tačiau sutarties šalis įtaria, kad kita šalis gali iš esmės pažeisti sutartį, ji turi teisę iš pastarosios pareikalauti patvirtinti, kad ši sutartį įvykdys tinkamai, ir sustabdyti savo prievolių vykdymą (CK 6.220 str.). Kita vertus, jei šalis turi pakankamai įrodymų ir pagrįstai mano, kad sutartis bus iš esmės pažeista ateityje, tai ji turi teisę reikalauti nutraukti sutartį (CK 6.219 str.). Tuo turi būti įsitikinta turint pakankamai nustatytų faktinių aplinkybių, kurios duoda pagrindo manyti, kad sutartis bus iš esmės pažeista iki jos įvykdymo termino pabaigos [19] .
LAT nurodė, kad kai pakoregavus iš sutarties kylančių prievolių vykdymo terminus, atidedant atitinkamų skolininko įsipareigojimų vykdymą vėlesniam terminui ir skolininkui toliau nevykdant prievolių, o kitiems kreditoriams pareiškus reikalavimus į sutarčiai įvykdyti hipoteka įkeistą turtą, kreditorius gali pagrįstai prarasti pagrindą tikėti, kad sutartis gali būti įvykdyta ateityje [20] . Kitoje byloje LAT pažymėjo [21] , kad termino praleidimas gali būti įvertintas kaip esminis sutarties pažeidimas, jei laikotarpiu po termino praleidimo tolesnis prievolės vykdymas praranda prasmę asmenims, kurių naudai yra atliekamas toks pavėluotas prievolės vykdymas. Todėl būtina vertinti, ar pavėluotas prievolės įvykdymas pasikeitusiomis aplinkybėmis nulemia nenaudingumą priešingai šaliai. Tokiu atveju nukentėjusioji šalis gali nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, tada nekyla klausimo dėl sutarties pažeidimo esmingumo, o sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai (CK 6.217, 6.209 str.), praleidus šį papildomą terminą.
CK 6.217 str. 2 d. 5 punktas – sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Sutarties pažeidimas rečiau pripažįstamas esminiu, kai tai nutinka vėliau, t. y. po tam tikro pasirengimo laiko, ar kai įvykdymas nukentėjusiai šaliai lieka aktualus. Šiuo atveju reikėtų atsižvelgti ir į tai, ar kaltoji šalis pasiūlo sutartį įvykdyti, ar imasi kitokių priemonių ištaisyti sutarties vykdymo trūkumus. Todėl tokiais atvejais sutarties pažeidimo nederėtų pripažinti esminiu, nes sutarties nutraukimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir pažeistų šalių pusiausvyrą. LAT, analizuodamas CK 6.217 str. 2 d. 5 punkto taikymą [22] , atsižvelgė ne tik į tai, kad sutartį privalanti įvykdyti šalis gali ruoštis pavėluotai vykdyti sutartį ir dėl to turėti tam tikrų išlaidų, bet ir į tai, jog iki tol atliktiems darbams bei jų tęstinumui palaikyti gali būti reikalingos tam tikros investicijos, mokami mokesčiai ir pan.
Vertinant, ar sutarties pažeidimas yra esminis reikia atsižvelgti ne tik į CK 6.217 str. 2 dalyje nurodytus kriterijus. Esminio sutarties pažeidimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad dėl tolesnio sutarties galiojimo nukentėjusi šali patirtų sutarties sudarymo metu nenumatytų turtinio ar asmeninio pobūdžio didelių praradimų. Vien tik formalus sutarties nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiajai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo.
Pagrindinis esminio sutarties pažeidimo nustatymo kriterijus yra atotrūkis tarp pažadėto sutarties įvykdymo ir neįvykdymo (CK 6.217 str. 2 d. 1 p.). Kuo jis didesnis, tuo didesnė tikimybė, kad sutartis bus pripažinta pažeista iš esmės. Kita vertus, CK 6.217 straipsnio taisyklės yra susijusios su sutarties šalių interesų balanso atkūrimu, todėl negali būti remiamasi atskira šio straipsnio nuostata neatsižvelgiant į CK 6.217 str. 2 dalyje nurodytų kriterijų visumą. Tai prieštarautų įtvirtinto reguliavimo esmei.
Karolis Smaliukas
Advokatų kontoros „Soloveičikas, Markauskas | Aviža | SMA“ advokato padėjėjas
---------------------------------
[1] LAT CBS 2004 m. birželio 29 d. plenarinės sesijos nutartis c. b. J. Zolotariovas v. UAB „Baldras“ ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas Nr. 3K-P-346/2004, kat. 37.8, 45.7.
[2] LAT CBS 2002 m. gegužės 29 d. nutartis c. b. UAB „Remolita ir Ko“ v. UAB „Autopartis“ Nr. 3K-3-795/2002, kat. 47.3.
[3] LAT CBS 2004 m. birželio 29 d. plenarinės sesijos nutartis c. b. J. Zolotariovas v. UAB „Baldras“ ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas Nr. 3K-P-346/2004, kat. 37.8, 45.7.
[4] LAT CBS 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis c. b. Kauno miesto savivaldybės valdyba v. R. Jurgelionio firma „Trastos statyba“ Nr. 3K-3-1618/2002, kat. 37.8.
[5] LAT CBS 2004 m. birželio 29 d. plenarinės sesijos nutartis c. b. J. Zolotariovas v. UAB „Baldras“ ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas Nr. 3K-P-346/2004, kat. 37.8, 45.7.
[6] MIKELĖNAS V. et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga „Prievolių teisė“ – Vilnius: Justitia, 2003. – I t., p. 292.
[7] Valstybės žinios, 1995, Nr.102-2283.
[8] LAT CBS 2004 m. birželio 29 d. plenarinės sesijos nutartis c. b. J. Zolotariovas v. UAB „Baldras“ ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas Nr. 3K-P-346/2004, kat. 37.8, 45.7.
[9] LAT CBS 2004 m. birželio 29 d. plenarinės sesijos nutartis c. b. J. Zolotariovas v. UAB „Baldras“ ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas Nr. 3K-P-346/2004, kat. 37.8, 45.7.
[10] LAT CBS 2004 m. birželio 29 d. plenarinės sesijos nutartis c. b. J. Zolotariovas v. UAB „Baldras“ ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas Nr. 3K-P-346/2004, kat. 37.8, 45.7.
[11] LApT CBS 2004 m. kovo 23 d. nutartis c. b. V. Maniušienė v. UAB „Progresyvios investicijos“ Nr. 2A-144/2004, kat. 37.2, 37.8, 40.6, 115.
[12] LAT CBS 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartis c. b. V. Maniušienė v. UAB „Progresyvios investicijos“ Nr. 3K-3-451/2004, kat. 37.8.
[13] LAT CBS 2003 m. sausio 8 d. nutartis c. b. V. Jackienė v. VĮ Valstybės turto fondas Nr. 3K-3-52/2003, kat. 37.8.
[14] MIKELĖNAS, V. et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga „Prievolių teisė“ – Vilnius: Justitia, 2003. – I t., p. 293.
[15] LAT CBS 2004 m. birželio 29 d. plenarinės sesijos nutartis c. b. J. Zolotariovas v. UAB „Baldras“ ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas Nr. 3K-P-346/2004, kat. 37.8, 45.7.
[16] LAT CBS 2004 m. birželio 28 d. nutartis c. b. V. Zumeris v. UAB „Olympic Gym“ ir AB „Nord/LB Lietuva“ Nr. 3K-3-368/2004, kat. 37.8.
[17] LApT CBS 2004 m. birželio 29 d. nutartis c. b. UAB „Sostinės vystymo grupė“ v. AB „Lietuvos draudimas“ ir kt. Nr. 2A – 193/2004, kat. 47.3.
[18] Lietuvos teismų praktikos taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas apžvalga, 2001 m. sausio 15 d., Nr. A2-15.
[19] LAT CBS 2004 m. birželio 28 d. nutartis c. b. V. Zumeris v. UAB „Olympic Gym“ ir AB „Nord/LB Lietuva“ Nr. 3K-3-368/2004, kat. 37.8.
[20] LAT CBS 2004 m. birželio 28 d. nutartis c. b. V. Zumeris v. UAB „Olympic Gym“ ir AB „Nord/LB Lietuva“ Nr. 3K-3-368/2004, kat. 37.8.
[21] LAT CBS 2005 m. balandžio 25 d. nutartis c. b. R. Vižainiškis v. T. Mizarienė, K.J. Mizaras Nr. 3K-3-261/2005, kat. 101.
[22] LAT CBS 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis c. b. Kauno miesto savivaldybės valdyba v. R. Jurgelionio firmos „Trastos statyba“ Nr. 3K-3-1618/2002, kat. 37.8.
Šaltinis: www.paciolis.lt/juristas/